Klastinga kraujo liga ją pasiglemžė labai greitai, per mėnesį. Dauguma žmonių dažnai pasiteirauja, ar nesapnuoju mamos. Ilgą laiką kapinėse lankiausi beveik kiekvieną sekmadienį, o mamą susapnavau praėjus geram pusmečiui po jos netekties.
Sapnas buvo ganėtinai trumpas, mačiau ją stovinčią palatoje su ligoninės chalatu ir nusisukusią į sieną. Aš tuo metu praveriu palatos duris (tačiau pasąmonėje žinau, kad jos jau nėra), įėjęs į palatą jos paklausiu: „Mama, ką Tu čia darai?“
O ji atsisuka į mane ir gražiai nusišypso, nieko nesakydama... Tuo metu prabudau. Tad kai žmonės sako, kad nereikia gana dažnai lankytis kapinėse, reikia paleisti mirusiuosius, mano nuomonė būtų šiek tiek kitokia.
Kapinėse galima lankytis kada panorėjus ir pagal galimybes, o sapnuose dažniausia mus jie aplanko, kai mūsų pasiilgsta. Čia mano asmeninė nuomonė. Manau, svarbiausia, kad jie visada yra mūsų širdyse.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pirmosiomis lapkričio dienomis kone visa Lietuva važiuoja uždegti žvakių mirusiam, tačiau širdyje visuomet gyvam artimam žmogui. Ne vienas, net ir praėjus daug laiko po skaudžios netekties, regi jį savo sapnuose, prisimena atvykęs į jo namus ar į rankas paėmęs velioniui brangų daiktą. Prašome jūsų pasidalyti pasakojimais – ar jums yra tekę susapnuoti artimuosius, kurių netekote, sapnuose iš jų išgirsti pamokymų ar patarimų?
Kviečiame pasidalyti savo istorijomis! Ar pamatyti sapne vaizdai, išgirsti patarimai buvo reikšmingi? Kaip paaiškinate tokius sapnus? O gal jokios reikšmės jiems neteikiate?
Vieno pasakojimo autoriui, kurį išrinks redakcija, padovanosime dvi knygas. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Sapnas“ arba spaudžiant pilką mygtuką čia iki lapkričio 8 d.