Lengvas siužetas, virtuoziška aktorystė. Ir pradžia ta pati – pirtis. Nors filme rodomos pirties tradicijos toli nuo senų lietuviškųjų (jokiose lietuvių etninėse grupėse alkoholis niekada nebuvo suderinamas su pirties apeigomis), bet žavi pati mintis – pradėti Naujus Metus apvalant kūną ir sielą.
Dar ne taip seniai garinę pirtį turėjo kiekviena sodyba, pirtyje lietuvės moterys šaukdavo apeigas besilaukiančiajai, kartais pirtyje gimdydavo. Todėl ėjimas į pirtį – tai tarsi kelionė... į save.
Nesigirsiu daug žinanti – nes kokia pirties bičiulių draugija išbars už netinkamą pirties papročių ir jos praeities interpretaciją. Bet man, miesto vaikui, iš viešnagių močiutės vienkiemyje įstrigę atmintyje toks vaizdas: pirma eina vyrai, grįžta, labinasi, tada eina moterys ir vaikai, grįžę dėkoja už šilumą šeimininkei... O ir pirtyje – jokių ilgų kalbų, rūpesčių aptarimo. Tyla, garo šniokštimas, vantos prisilietimas, prie langelio spragsinti žvakė ir tamsūs ilgi siluetai prirūkusioje pirtyje.
Tokie vaikystės prisiminimai kaskart išsitaško į cementinį grindinį, kai užsuki į bet kurio Lietuvos regiono komercializuotą pirtį – po sporto treniruočių ar kaip priedo prie poilsio programos. Nepriklausomai nuo jos dydžio pirtis šnara ir ūžia nuo ten sėdinčiųjų kalbų, bėdų, rūpesčių, naujienų, apkalbų – vienu metu gali girdėti filmų „Santa Barbara“, „Vergė Izaura“, „Turtuoliai irgi verkia“ ir kitų panašių serialų kelis siužetus iškart. O jei bandai priminti, kad pirtis – ne ta vieta, kur visi viską nori žinoti, kad kai kurie ateina Į PIRTĮ, o ne į susitikimų ir pasimatymų kambarį, būni labai nesuprasta arba net ironiškai perskrosta žvilgsniu ar žodeliu.
Iš pradžių maniau – tai moterų bėda – jos visad visur mala liežuviu žirnių sriubai. Bet vėliau įsitikinau – kad ne – tai nepriklauso nei nuo lyties, nei nuo amžiaus, nei nuo išsilavinimo. Tik nuo žinių apie pirtį.
Nejau taip mus sugadino gyvenimas didžiųjų šalių kryžkelėje? Dar Carinės Rusijos kariuomenė sodybų ir vienkiemių pirtis griovė. Tarybinė Lietuva miestuose ir miesteliuose prikūrė viešųjų pirčių. Nuo tada kūrėme ir nomenklatūrinius papročius reikalus spręsti pirtyje – kur KGB negalėtų pasiklausyti anekdotų prieš valdžią ir planų apie valstybinio turto išgrobstymą, o naujasis lietuviškas saugumas – apie planus praplauti ES pinigus ir privatizuoti valstybinius objektus.
Na, yra rašytinių šaltinių, kad kunigaikštis Gediminas pasikvietė žymius užsienio svečius į pirtį, įrodyti, kad lietuviai ne gauruoti kaip meškos. Bet ar jis pirtyje kalbėjo su jais apie reikalus? O gal laikmečių krumpliaračiai kuria naujas tradicijas? Ar pirtis ta vieta – kur kalbamės apie rūpesčius, ypač jei tai – ne uždaro vakaro dalis draugų rate? Gal dėl to lietuviai vienas kitą ir pašiepia, kad kaip tik individualus namas – taip ir nuosava pirtis. O gal tai ir yra vienintelė galimybė pabūti vienam su savimi arba tik su pasirinkta draugija. O gal aš klystu?
Ir vis tik – kaip derėtų elgtis pirtyje? Ir kaip būti mandagiu primenant vienas kitam apie pirties paskirtį?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!