Mano mama dar prieš 18 metų kreipėsi į policiją dėl vagystės iš mūsų sodybos.

Vilčių rasti kaltininkus buvo nedaug, tačiau turtas buvo draustas, todėl nusprendėme kreiptis į policiją. Vis dėlto kaime rasti kaltininką tikrai nėra super sunku. Pervažiuoji sodybas, parodai, kad policija ieško, domisi, tai bent prevencija bus ir kitą kartą nevogs.

Bet praėjus dvejiems metams, 2004-aisiais, mama mirė. Sodyba po to kaip buvo negyvenama, taip ir liko. Vasaromis atvykstam žolės nupjauti, medį pasodinam.

Bet šiais metais gavome pranešimą iš policijos, kad tyrimas nutrauktas. Praėjus 16 metų po pareiškėjos mirties.

Jausmas buvo keistas – nei juoktis, nei verkti :). Paradoksas kaip iš Kusturicos filmo.

Iš tiesų būtų juokinga, jei ne viena mintis. Jeigu policija 18 metų „tiria“ kelių buitinių daiktų vagystę iš sodybos, tai tada aišku, kodėl jie niekam neturi laiko.

Gavęs tą pranešimą atsiminiau, kaip Vilniuje man pavogė dviratį. Tada rašiau pareiškimą, o policininkas sako: „Kam tu čia mums darbo duodi. Ateini ryte ir iki pietų pildai popierius apie tokius kaip tu, o popiet trauki iš krūvos apačios lapus ir rašai raštus apie nutrauktą ikiteisminį įvykį, neradus kaltininko. Taip ir neišeiname iš ofiso pildydami popierius.“

Nekaltinu paprastų policininkų, kurie patys yra biurokratijos aukos, nekaltinu pačios policijos. Tai – sistemos reikalas.

Tačiau svarstau, ar tikrai geriausias kelias tokia buka biurokratija?

Apie kokį teisingumą Lietuvoje gali galvoti ateities kartos, kai matai, kai žmogus po 18 metų nuo įvykio ir po 16 metų nuo savo mirties gauna atsakymą, kad kaltininkų nerasta?