Tikriausiai geriausias lietuviškas filmas sukurtas per visą nepriklausomybės atgavimo laikotarpį. Tai – Igno Jonyno „Lošėjas“. Filmas, kuris jau prieš metus pradėjo matytis tarptautinių festivalių programose, iš tiesų nustebino. Tai nėra tipiškas, nuobodus ir priverčiantis antrą kartą į lietuvišką filmą neiti kūrinys.
© DELFI / Kiril Čachovskij

Nors ir gali būti apibūdinamas kaip „artsy“ – maždaug, meninis, bet pažiūrėjus susidariau visiškai priešingą nuomonę. Filmą verčiau priskirčiau nepriklausomo amerikiečių kino žanrui (biudžetas nedidelis, o rezultatas dažnai pranokstantis ir panašaus pobūdžio didelio biudžeto filmus). Ką gi aš galvoju apie šį filmą? Na, reikėtų pradėti nuo pačios istorijos.

Filmo siužetas – ganėtinai paprastas, intriguojantis, nors, turiu pripažinti, man – pažįstamas. Dar prieš keletą metų per visiem gerai žinomo „CSI Miami“ serialo serijoje teko matyti panašų siužetą, tačiau nekreipiant į tai dėmesio, viskas buvo tikrai gerai. Scenarijus – stiprus. Žinokit vieną, skaitytojai, filme neišgirsite tragiškai skambančių lietuviškų išsireiškimų ar nenatūralių dialogų. Tiesa, taip pat neišgirsite ir „Zero“ dualogijos skiriamojo bruožo – absurdiškų, tačiau, pripažinsiu, iš to absurdiškumo juokingų keiksmažodžių ir sentencijų. Viskas, ką sutiksite, – tai tikrą, gyvenimišką lietuvių kalbą, nebanalius dialogus ir pačių veikėjų transformacijas.

Visa tai bus malonu matyti ir dar netikėčiau, tačiau ir maloniau klausytis. Kad ir kaip ten bebūtų, filmas yra tamsus. Filme apstu negatyvumo ir išėjus iš kino teatro gali net apimti nevilties jausmas. Mirtis, mirtis ir mirtis – visas filmas tik apie tai ir sukasi, juo labiau, kad tarp tų mirčių yra įterpiamos kitos, ne ką linksmesnės temos: nesugebėjimas tvarkyti asmeninio gyvenimo, išdavystė, asmenybės silpnumas. Net pagridinė filmo veikėja galiausiai išduoda savo moralinius principus, kurie buvo vienintelis šviesus dalykas ir taip niūrokoje istorijoje...

Vizualinis filmo aspektas – jau kitas dalykas. Tiesa, nei ypatingai meniškų, nei itin išskirtinių kadrų filme neišvysime, tačiau filmas surežisuotas ir nufilmuotas tikrai neblogai. Galų gale lakoniškumas dažnai laimi prieš norą pasipuikuoti savo vizualiniais istorijos pasakojimo įgūdžiais. Vis dėlto šiame filme taip pat galima pamatyti keletą režisieriaus sprendimų, kurių metu vieni pradeda sekti nebe veiksmą ekrane, o savo tiksinčias laikrodžių rodykles ar švytinčiuose savo išmaniųjų ekranuose ima tikrinti savo el. paštą ar „Facebook“ paskyrą.

Aš tuos filmo epizodus įvardinčiau kaip meninius intarpus. Nors jų ir nebuvo daug (pats pastebėjau tik du, nors draugė sakė, jog jų buvo kiek daugiau), galbūt būtų buvę geriau galutiniame variante (kino teatro žiūrovams) juos kiek apkarpyti arba net iš viso išimti. Žinoma, nustebino ir keli tikrai nuostabūs kadrai, kad ir pačiame filmo gale „atbangavęs“ jūros, filmuotos iš paukščio skrydžio, kadras, kuris tikrai atrodė pasakiškai.

Vaidyba – daug liaupsių sulaukęs filmo aspektas. Kad ir kokie tragiški yra visi be išimties veikėjai, tačiau suvaidinta buvo natūraliai, vietomis netgi meistriškai. V. Kaniušonis puikiai įsikūnija į savotiško nevykėlio, tapusio tarsi mafijos vadeiva, rolę. Ne kiekvienam būtų lengva suvaidinti nuolat likimo (ir ne tik) smūgių daužomą, iki ausų įsimylėjusį ir visai likusiai aplinkai abejingą tragišką veikėją.

Oona Mekas veikėja puikiai perteikia savo išgyvenimus ir tai, ką ji nori pasakyti, be žodžių. Jos įkūnijama veikėja (Ieva) yra dar tragiškesnė nei Vincentas (V. Kaniušonis) ir nors išlieka vieninteliu filme šviesuliu – pozityvumu, kuris tebesilaiko moralės normų – galiausiai sugeba šį savo moralės sergėtojos statusą sugriauti ir filmą padaryti negatyvumo persunktu tragišku kūriniu.

„Lošėjas“ – tai pavyzdys ateities lietuviškojo kino kūrėjams (bent jau iš scenarijaus ir vizualiai perteiktos istorijos pusės), tačiau išlieka svarbi filmo yda – viso filmo metu vaizduojamas negatyvumas, kuris emociškai silpnesnį žiurovą nesąmoningai priverčia filmo nemėgti. Filmą sulyginčiau su kokiu nors stipriai „į galvą duodančiu“ gėrimu. Kol esi įkaušęs, viskas atrodo gražu, įdomu, tačiau ryte atsikeli su daug neišdildomų įspūdžių ir skaudančia galva. Darau išvadą, kad dauguma kitą kartą gerai pagalvos prieš išlenkdami šio stipraus, tiršto ir kartaus gėrimo stiklelį.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Matėte filmą ir norite pasidalinti savo nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Išsiskyrė dėl neištikimybės: laikui bėgant supratau, kad nėra auksinių vyrų (106)

Juokai juokais bet iš tikrųjų neištikimybės skausmą greitai ir visam laikui išgydo tik vienas...

Atsakymas Užkalniui: Vilnius – nuostabus miestas (124)

Esu vilnietis, gyvenu čia jau apie dešimt metų, dirbu, kuriu šeimą ir didžiuojuosi savo miestu.

Sergančio kūdikio mamą piktina slaugytojų elgesys: svarbiau žurnalo pildymas ar ligonio sveikata? (23)

Auginu nuo gimimo labai sunkia epilepsija sergantį kūdikį. Ligoninėse beveik gyvename vis...

Myliu vyrą, bet be meilužio – niekaip... (208)

Niekada nemaniau, kad ištiks tokia bėda, bet gyvenime būna visko. Iš vienos pusės, jaučiuosi...

Lietuvių gąsdinimas emigracija nervina: tai beprasmis oro virpinimas (121)

Mane labai stebina žmonių požiūris į emigraciją. Gal ne tiek į pačią emigraciją, kiek į jų...

Top naujienos

Iš Rytų įkvėpimo pasisėmę šiauliečiai ėmėsi verslo: ruošia ypatingus juoduosius česnakus

Palangoje šurmuliuojant pirtininkų festivaliui, savo palapines ir prekystalius ištiesė ir...

Petras Gražulis siūlosi vaiką auginti ir pats: nežinau, ką gali duoti vaikui tokia moteris papildyta vaiko mamos komentaru (811)

Po nesantuokinio žinomo politiko Petro Gražulio vaikelio skandalo kilo nemažai klausimų . Tačiau...

Užkalnis tikrino Birštoną: Palangai trejus metus keliais ropoti (65)

Buvo laikai, kai Birštonas , net ir Lietuvos mastais, buvo varganas provincijos kurortukas: jei kas...

Rusų samdiniai – ne tik Sirijoje: mūsų „laukia daug kovų“ (177)

Neseniai patvirtintas Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius Mike'as Pompeo patvirtino, kad...

50 metų JAV pragyvenęs Saulaitis: jauniausioji karta mane labai gąsdina (248)

Per 100 metų lietuvių požiūris, vertybės ir elgesys gerokai pasikeitė. Tą sako pastebintis ir...

Didžiausios klaidos, kurias darome kasdieniame bendravime: kai kurios pastangos atrodo apgailėtinai (24)

Prireikus įtaigios viešosios kalbos į aktorę bei iškalbos mokytoją Adriją Čepaitę kreipiasi...

Pažeminimas Žemutiniame Naugarde: Anglija per kėlinį sutalžė Panamą (90)

Sekmadienio popietę Žemutinio Naugardo stadione baigtas žaisti antrasis pasaulio futbolo...

Nepatogių klausimų sulaukusi Ieva Krivickaitė: stengiuosi į vaiką žiūrėti kaip į kiekvieną žmogų ir jam nemeluoti

Per savo 20 metų gyvenimo Ieva Krivickaitė yra nuveikusi daugiau gerų darbų nei daugelis jų...

Grožio klinikose veidą puoselėjanti Ingrida Martinkėnaitė prisipažino: išvaizdai išleidžiu daug (78)

Kiekviena moteris turi įpročių, kuriais vadovaujasi kasdien. Vienos staiga pakyla iš lovos, skuba...

Turkija ėmėsi „būtinų iniciatyvų“ po pranešimų apie pažeidimus rinkimuose (2)

Turkijos rinkimų komisijos pirmininkas sekmadienį paskelbė, kad pareigūnai ėmėsi „būtinų...