Užstrigo trys atvejai: pora prancūzų prašiusių išmokyti tarti Čiurlionio pavardę, japonų turistai proverksmiais Kaune, Vienybės aikštėje niekaip nerandantys įėjimo į muziejų (gal Nacionalinis muziejus turėtų apie kokią iškabą pagalvoti) ir rusų turistų pora, gūdų vasario šeštadienį knygyne šlavę viską kas susiję su Čiurlioniu.
Po to vyras lyg gėdydamasis pasisakė: „Jis man taip patinka, kad aš net lietuviškai bandžiau mokytis“ ir išėjo į muziejų kaip į šventovę. Tai po tokių pasažų aš suprantu, kad Čiurlionis ne tik mums yra kažkas daugiau nei tik pavardė, kurią penktoje klasėje reikia išmokti šalia Maironio, Basanavičiaus ir Vytauto Didžiojo.
Todėl nekeista ir tai, kad filmą apie Čiurlionį sugalvojo kurti ne lietuvių režisierius. Aš nesigilinsiu, kokio kalibro jis meistras savo srityje, kaip, iš kur, kodėl ir už ką jis gavo pinigų tą filmą statyti ir kaip jo filme atsirado Rokas Zubovas. Kai pamačiau filmo anonsą, man viskas pasirodė labai prastai, kai prasidėjo filmas, aš supratau, kad viskas yra labai prastai. Bet suprantu - mano nuomonė skiriasi nuo profesionalių kritikų, nes yra tokių, kuriems jis patiko ir bendrai filmas vertinamas pozityviai.
Tai nepretenduodama nieko įžeisti, išsakysiu apie filmą keletą asmenine ir neprofesionalia nuomone pagrįstų pastabų, kurios bent iš dalies išreikš tai, ką aš pamačiau ir koks man pasirodė filmas.
Pirmiausiai, tai, kad žmogus yra Čiurlionio anūkas, nereiškia, kad jis gali jį vaidinti arba vaidinti apskritai, net jei jį tos vaidybos mokė pats Valentinas Masalskis. Jei mergina yra graži, tai dar visai nereiškia, kad surišus jai plaukus į kuodelį ir aprengus tikrai nuostabiai tinkančiais ir tam laikui pritinkančiais drabužiais, ji taps Sofija Kymantaite.
Jei žmogus yra menininkas, tai dar nereiškia, kad jo biografijoje būtinai turi būti įvykis, parodantis jį kaip plevėsą, geriantį per daug (šampano!!!) ir mėgstantį moteris. Aš neprisimenu scenos kine, kur vyras taip akivaizdžiais negeistų moters, kaip toji, kur Čiurlionis kaip pagautas sėdi ant sofos su dviem (tikriausiai, kad nepasirodytų per mažai) gerbėjom, Rusijoje, po koncerto.
Tai, kad vakariečių menininkai mūsų sąmonėje beveik iš karto siejasi su alkoholiu ir stipresnėmis „stogą nunešančiomis“ medžiagomis ir išsidraikiusiomis, pusnuogėmis moterimis kokioje nors menininko palėpėje, dar nereiškia, kad ir Čiurlionį reikia ten patalpinti, lyg tai jį labiau darytų menininku. Ne!
Šios poros biografijoje yra numanoma, kad pavargusi nuo sergančio ir neturinčio iš ko pragyventi Čiurlionio į Lietuvą grįžta Sofija. Ar tai ją daro baisią ir nemylinčią to vyro? Nemanau. Ar taip pavaizduoti santykiai nėra romantiški? Gal. Kodėl to reikia bijoti filme apie Čiurlionį, kur siekiama jį parodyti netradicinį? Nežinau. Bet dabar susidaro vaizdas, kad viskas, kas Čiurlionio gyvenime vyksta, turi suktis apie Sofiją, nes kitaip nukrypsim nuo filmo moto ir ... laiškų. Kurie čia tikrai gausiai skaitomi bei cituojami. Gal ir gerai. Tik kartais pasirodo, kad po to jau bijoma nuo jų nukrypti ir visa tiesa bei istorija tampa kaip ant popieriaus rašyta.
Apie tai, kad filmo biudžetas buvo labai ribotas – čia jau garbės Kultūros ministerijai nedarantis dalykas – Robert Mullan kalbėjo per filmo premjerą. Tačiau režisierius tuo ir meistras, kad su tuo, ką turi, padaro taip, kad kartais ir nesimato kaip tų pinigų jis neturi. Dabar, norint parodyti miestų panoramą, bet nesant galimybei ištrinti XXI a. gatvių atributų, filmuojami tik bažnyčių bokštai ir stogai, o ir tie kartais iki pusės, nors nelabai aišku kam ir kodėl. Cerkvių paveikslai, stačiatikių religinės apeigos?! Čia, kad suprastume, kad jis Rusijoje? Taupyti gal reiktų pradėti nuo to, kad sumažintume visiškai nesuprantamų ilgų kadrų, kuriuose filmuojami debesys, kiekį.
Čiurlionis apie savo paveikslus kalba kaip iš kokios disertacijos. Sofijos tėvai atrodo gyvenantys rūmuose, nors lyg ir buvo ne visai pasiturintys dvarininkai. Kur dingo pirmoji Konstantino Mikalojaus meilė Marija Morawska? Nors, aišku, režisierius ir scenaristas dėl meninio efekto sustiprinimo laisvai gali varijuoti tokiais elementais. Tai juk menas. Tegul.
Bendrai filmas statiškas, klišinis, neatskleidžiantis nei pusės menininko tragedijos, susijusios su jo liga, kuri buvo gal net svarbesnė nei pati Sofija. Kas suprato, kokia reikšminga visam Čiurlionio gyvenimui buvo scena jūroje, kur jis pradeda skęsti? Daugelis dialogų netikri, kas paprastai būdinga lietuvių scenarijui, bet šį kartą scenarijų su daugeliu spragų parašė pats režisierius ir greta turėjo Čiurlionio šeimos atstovą, su kuriuo galėjo tartis ir konsultuotis.
Aktorei Marijai Korenkaitei, kuri vaidina Sofiją, matyt, kažkas labai daug pasakojo apie tai, kad jos Kymantaitė – Čiurlionienė turi būti stipri, nacionalistinių bei feministinių pažiūrų (o Kymantaitė tokia ir buvo) mergina. Bet šūkavimas septynių žmonių miniai apie viltį pro sukastus dantis ir priekaištai, kad ji ne daiktas, o nepriklausomas žmogus, ištarti pakeltu tonu, nėra tai, kas sukurtų stiprią, charakteringą asmenybę. Nors ji ir labai graži mergina ir jai tinka tas baltas megztas šalis. Filmo plakatą laikau labai vykusių popsu.
Filme apie dailininką per mažai paveikslų ir per daug kalbos apie genijų dailininką. Filme apie Čiurlionį kompozitorių skamba jo muzika, bet prisimenu tik „Miške“ ir kažkokius pasakojimus apie nebaigtą „Jūratę ir Kastytį“. Per daug palaidų siužeto galų ir keistai vaizduojamų carinės Rusijos imperijos politiką atstovaujančių beveik karinių veiksmų. Istoriko konsultacija būtų nepakenkusi.
Lietuvių aktoriai profesionalai (Saulius Balandis, Agnė Sunklodaitė, Vidas Petkevičius, Andrius Beložebskis) vaidina, bet atrodo, kad nei ką naujo parodyti gali, nei jiems tai labai įdomu. Aš net nepradėsiu apie kunigo vaidmenį atlikusį Rolandą Boravskį.
Dabar rizikuoju užsitraukti rūstybę dėl kinematografijos neišmanymo, bet iš filmo prisimenu baltą šalį ant galvos ir valtininką, padėjusią įsimylėjėlių porelei įlipti į valtį. Ir faktas, kad jei tau labai labai patinka Čiurlionis, visiškai nereiškia, kad gali apie jį sukurti filmą.
P.S.: filme yra personažas, kurio sukūrimas iš pradžių man atrodė labai neteisingas faktų kraipymas. Carinės Rusijos kapitonas Nikolajus (Nikolaj Antonov), įsižiūrėjęs Sofiją, įkūnijantis represines carinės politikos priemones (šantažas, grasinimai, apgavystė) ir asmenines (gašlumas, nenuoširdumas). Vis dėlto, lyginant su kitais filme vaidinančiais ir niekuo neišsiskiriančiais (ten pasirodo buvo ir Basanavičius) personažais, jis gauna didelį pliusą už ne tuščią vaizdą ekrane. Juo bjauriuosi, bet toks juk buvo jo tikslas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!