Kad vyras galėtų pasukti į kairę, man nė karto nebuvo kilusi mintis. Šventai juo tikėjau ir pasitikėjau. Jo darbas susijęs su dažnomis komandiruotėmis, nieko nė neįtariau ir netikrinau, ką jis per jas veikia.
Tačiau vieną dieną visas mano pasaulis apsivertė aukštyn kojom.
Po komandiruotės grįžęs vyras man visada parveždavo gėlių ir mano mėgstamų saldainių. Visada galvojau, kad jis be galo rūpestingas ir dėmesingas, tačiau dabar manau, kad tokiu dėmesiu norėjo išpirkti kaltę.
Taigi, grįžęs po eilinės išvykos iš kito miesto, vyras labai išsiilgęs manęs ir dukros apipylė mus dėmesiu. Tačiau mūsų mažytė dukrytė, pasisveikinusi su tėčiu, įkišo savo rankytes į jo švarko kišenę ir ištraukė popierėlį. Jei būčiau žinojusi, kad mažas popieriukas sugriaus visą gyvenimą, būčiau jį išmetusi iškart.
Aš tiesiog pagalvojau, kad tai – šiukšlė, ir nenorėdama, jog mažoji prarytų popieriuką, jau norėjau jį išmesti. Staiga dėmesį patraukė eilutė, kur parašyta data, laikas ir miesto pavadinimas.
Išvyniojusi pamačiau, kad tai – mokėjimo kvitas už viešbutį tuo pačiu laiku, kai vyko vyro komandiruotė, tačiau visiškai kitame mieste.
Nemoku apsakyti to jausmo, kurį patyriau. Atrodė, kad nutirpo visas kūnas. Galvoje sukosi vienintelė mintis, kad tai kažkokia klaida, nes mano mylimas vyras niekada nemeluoja.
Tai truko tik akimirką. Kažkaip įsakiau sau susiimti ir išsiaiškinti viską vėliau. Po kiek laiko, užmigdžiusi vaikelį, prisėdau prie vyro ir padaviau jam tą čekiuką, paklausiau, kaip suprasti.
Nieko nespėjau daugiau paklausti. Mylimasis krito ant kelių ir pradėjo atsiprašinėti. Ėmė aiškinti, kad tai – tik silpnumas, jis viską nutrauks, kad jam gyvenime trūko intrigos.
Pilte pylė atsiprašymo ir pasiaiškinimo žodžius, o man pradėjo aiškėti visas melas, su kuriuo aš gyvenau iki šiol. Pasirodo, ta intriga, kaip jis įvardijo, trunka jau kurį laiką. Kiek tiksliai – vyras nepasakė.
Pasirodo, kad ta moteris – jo buvusi kolegė, ir viskas, pasak mano vyro, iš pradžių atsitiko netyčia.
Na, leidau jam sapalioti visas nesąmones, kurių iki galo net negirdėjau. Tuo metu visas mano pasaulis dužo į šipulius. Viskas buvo tik iliuzija.
Skaudžiausia ne tai, kad esu išduota, bet kad mane laikė kvailės vietoje. Kiek ilgai buvau mulkinama ir dalijausi vyru su kita moterimi, kuri akivaizdžiai neturi jokios moralės?
Vyrui pasakiau, kad viską turiu apgalvoti, esu visiškai sutrikusi. Na, netikiu tuo „netyčia“. Ar kurį laiką trukęs romanas gali tiesiog imti ir pasibaigti?
O gal jis tikrai tiesiog suklydo? Gal jį suviliojo? Nežinau, ar gelbėti šeimą, ar viską nutraukti.
Keikiu save, kad buvau tokia naivi ir nepastebėjau vyro kaltės ir elgesio pokyčių. Toleravau visas komandiruotes. Kyla klausimas, ar įmanoma atleisti išdavystę. O jei atleisčiau, tai ar įmanoma pamiršti? Ar gali šeima būti tvirta, kai jau viskas išklibinta?
