Kaip ir dauguma Lietuvos piliečių esu šokiruota dėl paskelbto teismo sprendimo, kai visomis prasmėmis suluošinęs ir paniekinęs merginą vaikinas jokios realios bausmės, atrodo, negavo!
Šį laišką rašau su skausmo gumulu, įstrigusiu gerklėje, ašaromis akyse, sunkiai rinkdama žodžius, nes nebegaliu tylėti!!!
Klausiate, kas aš esu? Atsakau. Aš esu „Matas“, kurio vardu pavadinta vaiko teisių reforma, tik man pavyko išgyventi!
Tėvai žiauriai mušė
Tėvo žiaurų smurtą kenčiau iki 13 metų – aš tiesiog neturėjau kur dingti, nes niekam nebuvau įdomi! Būdama vaikas aš norėjau mirti. O kiek yra pasitraukusių iš gyvenimo?!
Aš esu moteris, kurią vyras sumušė tuomet, kai nė pusės metų neturintis sūnus buvo rankose, o pareigūnai, užuot gynę mane, išsukinėdavo smurtautoją, mat jis buvo jų kolega policininkas!
Esu moteris, subūrusi patyrusias smurtą moteris, kurios dalijasi savo kančia, ieško pagalbos, ir tiki, kad valstybė jomis rūpinasi! Taigi, aš – nieko nebijau, Prezidente, Seimo pirmininke ir Premjere, nes aš žiūrėjau tiesiai į akis žmogui, kuris manes vos neužmušė, nes norėjo pamokyti, ir sūnui parodyti, kur „nepaklusnių bobų“ vieta.
Kiekvieną kartą aš bijojau dėl savo vaiko, kurį gyniau savimi. Tačiau žinote, ko aš tada bijojau labiausiai? Nužudyti jį – štai ko bijojau labiausiai! Taip, supratote teisingai, nedaug trūko, kad griebčiau virtuvinį peilį, ir teisingumą įvykdyčiau pati, nes jau žinojau – manęs ir vėl niekas neapgins.
Taigi, aš, kaip ne viena smurto paliesta moteris žinau, kaip gyvenimą griauna tokia patirtis – tai, ponai, ne vienos moters drama, tai mūsų visuomenės tragedija!
Apginkite, prašau
Toks teismo sprendimas mane nubloškė į mano praeitą gyvenimą, iš kurio mane ištraukė psichologai, ir kasdienis darbas su savimi. Tikrai ne tie, kurių pareiga buvo tai padaryti – juk visi mokame mokesčius už teisingumą, ir saugumą mūsų valstybėje!
Nereikia mojuoti man baudžiamuoju kodeksu, juo dangstytis ir aiškinti, kad įstatymai tokie, nieko negalime padaryti! Aš jums atsakau, ponai – įstatymus kuria žmonės, ne ateiviai, todėl, jei Seimo nariams tikrai būtų svarbūs žmonės, o ne jų valdžia, asmeninės kišenės, ir rinkimai – seniai būtų pateikę svarstymui baudžiamojo kodekso pataisas, ir sugriežtinę bausmes tokiems, kurie kelia ranką prieš silpnesnį!
Valstybės stiprybė matuojama rūpesčiu, ir sugebėjimu apginti silpniausius. Prezidente, nejau tokia yra Gerovės Lietuva? Jūs pats lankėte mergaitę, matėte ją, turite dvi dukras. Ar nemanote, kad toks sprendimas tai dar vienas, tik dabar jau valstybės smurtas prieš nepilnametę, moterį? Nejau tokioje valstybėje mes gyvensime?
Tik laiko klausimas, kai kantrybės ir vilties sulaukti teisingumo pritrūkę žmonės imsis linčo teismo!
Šiuo laišku labai užjaučiu mergaitės tėvą – aš tokio kaip jūs neturėjau, mano tėvas buvo seksualiai priekabiavęs sadistas, naikinęs viską, kas buvo brangu man.
Verkiu su jumis kartu, nes žinau tą beviltiškumo jausmą, kai nieko negali pakeisti! Aš užjaučiu būsimą sudaužytos mergaitės vyrą, nes žinau, kaip kentė mano mylimas žmogus! Aš, būdama 3 vaikų mama, mieloji, tave labai apkabinu, nors nepažįstu tavęs – aš esu tai išgyvenusi ir žinau, kad žmogaus siela viską gali… Tik ar privalo?