Nuo tos akimirkos nebesuprati, kas su tavim atsitiko. Apie tą žmogų galvoji nuo ryto iki vakaro. Lauki, kad kažką tau parašytų. Ir, aišku, tau parašo kiekvieną dieną. Kartais tie susirašinėjimai užsitęsia iki paryčių.
Pradedat nekaltai susitikinėt. Kuo daugiau susitinkat, tuo daugiau norisi. Pradedat nekaltai juokauti apie ateitį vienas su kitu, nors mintyse tik apie tai ir svajojat. Kiekvienas susitikimas, atrodo, jus abu dar labiau suartina, stiprina, abu jaučiat kažkokį neapsakomą jausmą būti kartu, kai gali tiesiog žiūrėti į akis ir matyti sielą. Jūsų telefonai būna kažkur giliai kišenėse, nes nerūpi, kas vyksta aplink pasaulyje. Jums abiems rūpit tik jūs.
Po truputį prasideda jaukūs apsikabinimai, bučiniai, seksas. O jis toks, kad abiems norisi juo užsiimt visur ir visada. Atrodo, kad sutikot vienas kitą tam, kad papildytumėt, paskatintumėt geriausią vienas kito versiją, kad likimas tikrai yra ir jūs susitikot neatsitiktinai. Ir tai vyksta! Abu be proto laimingi. Vienas kitam išsakomi ypatingo grožio žodžiai, kurie dar labiau sustiprina jausmą, ramina sielą ir uždega akis.
Susipažįstate su vienas kito draugais, artimaisiais, šeimomis. Planuojate atostogas ir būstą kartu. Vienas kitam esate viskas: geriausi draugai, antra pusė, meilužiai, patarėjai, palaikytojai. Permąstai savo gyvenimą ir supranti, kad pirmąkart jautiesi taip, kaip jautiesi. Pirmąkart esi visiškai tikras dėl to, kad nori to žmogaus šalia savęs – visą gyvenimą. Jauti tą patį ir iš antrosios pusės. Stengiesi dėl žmogaus ne dėl to, kad manai reikia, o dėl to, kad nori. Ir nelauki grąžos, nes didžiausia grąža – šypsena ir akys, kurias pamatai.
Be abejo, kaip ir visuose santykiuose, neišvengiat nesusipratimų ir kivirčų, bet juos užbaigiat karštu bučiniu. Taigi, viskas klostosi pagal gražiausio filmo scenarijų. Ir tada sužinai, kad žmogus, kuris tau prisiekinėja gražiausius dalykus, su kuriuo leidžiate neįtikėtiną laiką, planuojate ateitį kartu, tave jau kuris laikas išdavinėja. Fiziškai, emociškai, neatsitiktinai.
Yra šimtai būdų, kaip prarasti mylimą žmogų ir sudaužyti širdį, bet nėra nieko arti to, ką reiškia būti išduotam.
Sakoma, kad tampi amžinai atsakingas už žmogų, su kuriuo susibičiuliauji. Skausmas, kurį jauti, yra neapsakomas žodžiais. Tai nepanašu į jokį kitą skausmą. Į jokią kitą patirtį. Tai supras tik tie, kurie nuoširdžiai mylėjo ir gavo tokią likimo pamoką. Vis dėlto, pabandysiu tą jausmą aprašyti.
Pirmiausiai negali patikėti
Daugelis žmonių apie savo artimųjų išdavystę sužino netiesiogiai, o iš kitų šaltinių. Taip buvo ir man. Tik jau po to, turint konkrečius įrodymus, prisipažįsta, nes kiek gi galima apsimetinėti „šlanga“?
Greičiausiai tu net neturėjai išsiaiškinti to ir neaišku, kiek dar laiko būtum apgaudinėjamas, nes didžioji dalis tokių žmonių yra chroniški išdavikai. Kaip sakoma, „once a cheater, always a cheater“ (angl. vieną kartą išdavė, išduos visada). Ir žiauriausia yra tai, kad jie net nelabai galvoja, kad daro kažką siaubingo ir skaudina kitą. Nors suvokia savo veiksmus.Todėl jie tai daro reguliariai.
Taigi, sužinojęs apie išdavystę aš tiesiog negalėjau priimti to, kaip realybės. Kai tau tai tampa realybė, atsiranda neapsakomas skausmas.
Pasaulis subyra į šipulius
Žemė po tavo kojomis pradeda griūti į bedugnę. Ir tu neturi už ko laikytis.
Vienas dalykas yra būti išduodam žmogaus, su kuriuo tiesiog susitikinėji. Ir kitas dalykas yra, kai žmogus, kurį tu nepamatuojamai myli, nusprendžia, kad tu jam nebesi svarbus.
Tu mylėjai tą žmogų iš visos širdies, susikūrei savo galvoje realybę ir ateitį. Matei save ir antrą pusę visur. Nes jautei iš jos viską. Juk tokius dalykus veikėt ir tokius dalykus kalbėjot. Tai kaip nesusikurti galvoje ateities?
Ir tada staiga viskas, apie ką galvojai, svajojai, norėjai, planavai, mylėjai, tikėjai, kalbėjai, pasakojai, dingo. Ir tada jautiesi visiškai palūžęs. Tavo ateities puslapiai yra išplėšti ir tu nebeįsivaizduoji, kaip ta knyga pasibaigs. Viskas, ką tu planavai, dingo.
Sudaužytas ego ir klausimai sau
Tu visada galvojai, kad esi protingas, gražus, įdomus, linksmas, mylintis, nuoširdus, besirūpinantis, rimtas – puikus žmogus būti gyvenimo partneriu. Bet tada žmogus, kurį tu mylėjai ir atidavei visą save, išmeta tave kaip šiukšlę.
Nuo tos akimirkos tau skauda kūną, visus organus, negali susikoncentruoti jokiai užduočiai, negali su niekuo bendrauti, negali miegoti, nebenori absoliučiai nieko. Tave persekioja nuolatinė nerimo būsena. Jauti, kad fiziškai per kūną nuolat kažkas „perbėga“. Viskas, ką tu darai, tai savo mintyse persukinėji visas draugystės akimirkas. Prisimeni absoliučiai visą gražų laiką (kažkodėl blogas laikas į galva neina). Tau absoliučiai viskas primena tavo antrą pusę: vietos, daiktai, drabužiai, muzika, filmai, žmonės, maistas, pramogos, automobilis, viešasis transportas, gatvės, suoliukai, skverai, medžiai. Sąrašas – be galo. Netgi gali atkurti pokalbius ar veiksmus, kurie vykdavo.
Viską prisimindamas ir pridėdamas tai, koks tu manei, kad esi žmogus, niekaip negali suvokti, kad galėjo įvykti toks scenarijus. Tai gal aš vis dėlto nesu toks? Kaip tu gali dabar pasitikėti savim, kai tau šitaip spjovė į veidą ir dar nusivalė kojas?
Palaikymas ir sunkiausia dalis
Kadangi jau esi tokioj būsenoj ir nežinai, kaip tvarkytis, į pagalbą ateina šeima, draugai. Nors tu ir nenori tos pagalbos. Skaitai milijoną tų pačių straipsnių. Visi jie tau sako teisybę: 1. Dabar bus tikrai sunku, bet laikas žaizdas išgydys; 2. Gerai, kad viskas pasibaigė dabar, o ne tada, kai turėjot vaikų; 3. Dabar yra tas laikas, kai turi pradėti mylėti save ir rūpintis savimi.
Stengiesi būti socialus, eiti į vietas, bendrauti su žmonėmis. Bet viskas, ką tu darai, yra per prievartą. Iš tikrųjų tu norėtum būti su savo mylimu žmogumi. Bendrauji su kitomis moterimis, bet vis tiek mintys yra visai kitur. Gali atiduot savo kūną, bet ne sielą.
Nors ir suvoki, kad visi sako teisybę, bet bent jau kol kas tau nepadeda jokie žodžiai. Nors ir girdi juos iš žmonių, kurie yra patyrę panašius skausmus (tau atrodo, kad tikrai niekam taip nebuvo ir tavo situacija – išskirtinė). Šiuo metu niekas neįtikina ir negali išjungti anksčiau įjungto mygtuko „ON“. Negali tiesiog lyg niekur nieko imti ir sutelkti dėmesio į naujus dalykus.
Sunkiausia dalis yra ta, kad nors tave ir „sudaužė“, išdavė, paliko, bet dėl to tu mylėti to žmogaus nenustojai. Nenustojai juo rūpintis. Kai tave atstumia, tu nori dar stipriau laikytis. Pradedi galvoti apie visą gražų laiką ir galvoji, kad gal reikėtų bandyti kažkaip viską sutaisyt? Svajoji, kad pas tave keliais atropotų, maldautų atleidimo ir prašytųsi atgal į glėbį, iš kurio niekada nebeišeitų. Bet ką tu sutaisysi ir ko tu sulauksi, kai tave ne tik išdavė bet jau ir visai iškeitė į kitą? Nors dar ką tik sakė, kaip negali be tavęs būti?
Tą akimirką pradedi suprasti, kad atėjo laikas atversti švarų gyvenimo puslapį.
Kas toliau, kaip judėti į priekį, kokias pamokas gavau ir ar tikrai laikas gydo? Apie tai bus antroje dalyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Mylimojo ar mylimosios išdavystė – skaudi patirtis, dažnai visiškai apverčianti gyvenimą. Nors neištikimybė – itin nemaloni, ryžtingiems žmonėms dažnai pasiseka apie ją pamiršti, rasti naują meilę ir judėti į priekį. Bet ką daryti, kai smūgis – dvigubas, o išduotas buvai dviejų mylimų žmonių, jiems nusprendus būti kartu?
Deja, DELFI skaitytojai ne kartą yra dalijęsi skaudžia patirtimi, kai teko susitaikyti su dviejų mylimų žmonių netektimi.
Viena mergina pasakojo, kad su jos mylimuoju pradėjo draugauti jos geriausia draugė.
„Po mėnesio kančių viena pažįstama draugė pasakė mačiusi mano vaikino automobilį prie mano geriausios draugės namų. Buvau šokiruota ir neiškentusi paskambinau tai „geriausiai“ draugei ir pasiūliau susitikti. Susitikusi su ja nevyniojau žodžių į vatą ir paklausiau, ar tiesa, kad mano vaikinas buvo pas ją. Ji pradėjo sakyt: „Juk jūs seniai išsiskyrėte, kodėl negaliu būti su juo, jis mane myli, o ir aš jam neabejinga, neturiu dėl ko atsiprašinėti tavęs. Aš nežinojau kad jis tau taip vis dar rūpi.“ Tokie jos žodžiai sudaužė mano širdį“, – anksčiau skiltyje DELFI Pilietis yra rašiusi ji.
Kita moteris tikino, kad jos vyras ją išdavė su savo seserimi.
„Namus palikus paskutiniam svečiui, pati šokau į automobilį ir nulėkiau prie pokalbio telefonu metu girdėto viešbučio. Ten pamačiau savo vyro automobilį. Ėjau prie jo, kai tuo metu pro viešbučio duris pamačiau išeinant savo seserį, meiliai prisiglaudusią prie mano vyro. Man pasidarė bloga, nualpau“, – skaudžią patirtį yra pasakojusi moteris.
Tema – skaudi, todėl prašome Jūsų pasidalyti patirtimi ir papasakoti, kaip tokioje situacijoje elgėtės, atsigavote po apgavystės, patarti išgyvenantiems ar išgyvenančioms tą patį. Kaip atgauti pasitikėjimą savimi ir kitais, apsidrausti, kad tokia nelaimė gyvenime nebenutiks? Kviečiame pasidalyti savo mintimis ir istorijomis, kurias publikuosime anonimiškai.
Trijų patirčių autoriams padovanosime 3 mėn. pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą!
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką žemiau arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Santykiai“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.