Šį kartą aš esu Vilniuje ir gyvensiu čia dar gerą mėnesį. Dirbu aš finansų maklerio įmonėje ir siūlau žmonėms investuoti į įvairias finansinės rinkas. Tiek informacijos apie mane visiškai užteks.
Noriu pakalbėti apie tai, kaip pasikeitė Vilnius per paskutinį penkmetį, kol manęs nebuvo Lietuvoje. Egzistuoja toks reiškinys kaip „New York Minute“ (Niujorko minutė). Tai akimirka, per kurią kas nors greitai įvykdoma. Jei koks amerikietis jums pasako, kad kažką padarys per Niujorko minutę vadinasi, tai užtruks kelias akimirkas, sekundes.
Niujorkas – didelis miestas, didesnis nei Roma, Paryžius ir Barselona kartu sudėti. Varšuva, kurioje gyvenu, palyginti irgi yra solidus miestas. Jei skaičiuosime ir priemiesčius, gyventojų skaičius bus lygus visos Lietuvos gyventojų skaičiui. Įsivaizduokite, kokia konkurencija yra tokiame mieste. Kaip visi skuba, bėga, daro... Vaikai užsirašo į 5 būrelius, jų mamytės 17 val. baigia darbą, 17.15 val. eina į šokių pamokas, 18.15 val. susitinka su kolegomis iš darbo, 18.45 val. eina į ispanų kalbos pamokas, ir taip toliau iki „negalėjimo“.
Tai tikrai ne apie Vilnių. Nuvažiavau čia ir pajutau lyg žiūrėčiau į smėlio laikrodį, kurio smiltelės lėtai ir palengva krenta į apačią. Ramiai, melancholiškai vaikščioja žmonės, šypsosi, autobusuose bobutės palengva kelia kojas. Pakopa po pakopos. Tai nuostabus jausmas, sakau jums iš visos širdies.
Dirbu Vilniaus gatvės pabaigoje. Kiekvieną kartą papietauti einu į vis kitą vietą. Vilnius yra toks „multi-kulti“ miestas, kurioje persipina visos įmanomos kultūros. Čia beigelių krautuvėlė ir žydai, kurie nedirba per Šabą. Ten „Pinavijos“ kibinai, dėl kurių eilėje tenka stovėti 20 minučių (taip, tai ta vieta, kur moteriškė sumokėjo 10 eurų už pyrago gabaliuką. Aš irgi sumokėjau ir likau patenkintas tuo). Kiek toliau – marokietiškos virtuvės užeiga, kur paskanauju skaniausio humuso gyvenime ir gardžiai kramtau karštų daržovių rutuliukus. Mano gomuriui šis miestas niekada nenusibos.
Vilnius yra miestas, kur įžymybės yra ant kampo. Žinot, ką sutikau penktadienį? Garsiausią Lietuvos anūką (taip, tą politiką, kurio vardas yra kaip žinomo angelo). Tiesiog žmogus sėdi kavinėje ir filmuoja video blogą. Šeštadienį dieną sutikau vieną vyresnio amžiaus žilą laidų vedėją (be to, ekscentriškai atrodžiusį, man atrodo, specialiai spalvotai apsirengusį, kad žmonės jį atpažintų gatvėje).
Vakare nuėjau į Andriaus Mamontovo koncertą. Buvau pirmojoje eilėje ir, tiesą sakant, buvau beveik įsitikinęs, kad Andrius tikrai mane pastebėjo! Galu gale, šią savaitę kažkas man tiesiog paplekšnojo per petį, kai po pietų aš ėjau į darbą. Atsisukau, mergina nusišypsojo ir nors aš jos nepažinau, atrodė, kad tai kažkokie sena draugė, kurią seniai pažinojau. Vilnius yra prisiminimų miestas.
Žinot, esu emigrantas, bet esu gimęs Vilniuje, kitaip nei vienas rašytojas, su kuriuo mane mėgstat lyginti. Aš gyvenau užsienyje daugiau nei 4 metus ir visą laiką „nešiojausi“ jausmą, kuris manęs neapleido – gimtinės trūkumo jausmą. Atvažiavęs į Vilnių ir pabuvęs čia vos 2 savaitės, supratau – man nieko nebetrūksta, lyg gaivus oro gūsis mano plaučius užpildė Vilniaus miesto kvapai, skoniai ir spalvos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Emigrantai, klausiame Jūsų – kaip gyvenate svetur? Kviečiame aprašyti gyvenimo sąlygas ir pasidalyti nuotraukomis, kaip atrodo jūsų namai. Ar tikrai kai kuriems jūsų tenka gyventi ne vieniems? O gal tai tik mitas?
Savo mintis galite siųsti, spausdami pilką mygtuką čia arba el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“.