Mano žmona turėjo labai artimą giminaitę Bulgarijoje. Jai pasisekė ten apsilankyti dar besimokant mokykloje. Mums tapus tvirta pilnateise šeima atsirado galimybė ir man aplankyti tą pasakų šalį, ir susipažinti su jos giminaite. Kaip buvo įprasta tais laikais, eiliniams žmonėms viskas prasidėjo nuo įvairių popieriukų rinkimo. Ypač man, nes tai buvo pirma kelionė anapus rubežiaus. Komjaunimo organizacija be trukdžių laidavo ir parašė charakteristiką, su kuria – nors į partiją. Kad man būtų drąsiau, o žmonai lengviau, kartu išsiruošė dukra, uošvienė ir uošvienės sesuo su suaugusiu sūnumi.

Nežinau, ar neteisingai supratome, ar taip reikėjo, bet gavę vizas visi šešiese išvažiavome į sostinę keisti pinigų. Pyktis suėmė, kai atstovėjus visą naktį eilėje, pasiekus laimingą langelį, laimingai šypsodamiesi padavėme savo užsienio pasus ir krūvą tarybinių rublių, o kasininkė, negavusi arbatpinigių, ironiškai pareiškė, kad nebuvo būtina visiems iš kaimo į sostinę važiuoti. Taip ir norėjosi numesti jai rublį už tokią džiugią naujieną, pasakytą piliečiams iš Klaipėdos kaimo. Ką padarysi. Buvome pratę eilėse stovėti ir viena papildoma atstovėta sostinėje kelionės nuotaikos nesugadino.

O į tokią kelionę susiruošti – tai ne į karą išeiti. Ką ten į karą, juokas – pagalį ant peties, papildomus autus, džiūvėsį ir pirmyn iki pirmos kulkos, o čia... Ką norisi paimti, to negalima, o ką galima – nesinori. Pagaliau, po ilgų pakavimų, viską susidėję vėl keliaujame į sostinę. Atvykome vakare ir visą naktį prasėdėjome traukinių stotyje. Pagaliau įsėdome į traukinį, vežantį į Sofiją. Kad esame užsienyje, supratau tik iš ilgokos prastovos, kurios metu keitė vagonų važiuoklę, pasų, daiktų patikros ir užsienietiškų markių sunkvežimių, kurie stovėjo prie pasienio posto. Dirbdamas žvyro karjere tarybiniu „Kamaz“ nebuvau tokių matęs, tai žiūrėjau ir seilę varvinau.

Sofija! Koks nuostabus miestas... Atvirukuose, nes kitokios nemačiau. Atvažiavome naktį, pasitiko giminaitis, pasodino į taksi ir nuvežė pas savo draugus. Taksistas paliko tikro užsienietiško pasaulio įspūdį. Nežinau, kaip mūsų taksistai tada elgėsi su užsieniečiais, bet tas buvo labai malonus ir paslaugus. Nebloga rusų kalba papasakojo apie miestą, padėjo susinešti krepšius, o po širdingo bei malonaus atsisveikinimo pasijutome senais gerais draugais, nors nuo tos draugystės piniginė stipriai suplonėjo. Neabejoju, kad šiais laikais Lietuvos taksistų paslaugumas taip pat priklauso nuo piniginės storumo, o tada Lietuvos taksistai buvo elitas ir su stora pinigine turėjome dėkoti, kad tik veža.

Ryte, po linksmo vakarėlio, kurio metu išdrįsome padiskutuoti apie pradėjusią atsinaujinti Sovietų sąjungą ir pirmuosius Sąjūdžio želmenis, susiruošiame tolyn, link jūros. Moteris ir vaiką – į giminaičio automobilį, o mes, du vyrai, – į traukinį. Užsieniu pakvipo tik bare, kuriame buvo laisvai pardavinėjamas ne sovietinis alus. Vaizdas per traukinio langą nesujaudino, bet atvykus į Saulės kranto miestą Nesebrą, pamačiau kuo skiriasi Lietuva nuo Bulgarijos.

Mūsų saulėtoje Palangoje reikėdavo valandą stovėti, kad patektum į barą, kuriame tavęs laukė tik jei esi turtingas ir kvailas. O čia! Barai bareliai, į kuriuos užėjęs pasijunti labai laukiamu ir pačiu brangiausiu svečiu. Žmonos giminaičiui pasiskundžiau, kad Tėvynėje negaliu gauti nedidelės detalės savo žiguliukui. Jis tuoj patarė važiuoti į Burgasą ir garantavo, kad ten viską gausiu, bet patarė rusiškai nekalbėti.

Ryte autobusu išvažiavau į pirmą savarankišką kelionę, tikėdamasis nors trumpam išslysti iš uošvienės ir žmonos globos. Sunkiausia buvo prisiminti mokykloje išmoktus kelis angliškus žodžius. Prisiminiau tik „I love you“, „Love me please“ (liet. Aš tave myliu; prašau, mylėk mane), bet daug nesikankinęs nusprendžiau kalbėti tik lietuviškai, nes neabejojau, kad vietiniai tos kalbos nežino, o kuo jie mane palaikys, nerūpėjo.

Parduotuvių neieškojau. Užėjau į servisą, kuriame pamačiau žiguliuką ir pabandžiau lietuviškai paaiškinti, ko man reikia. Po neilgo abiem pusėms nesuprantamo dialogo darbininkas niekingai paklausė – „Rusas?“. Įsižeidžiau ir rusiškai pabandžiau paaiškinti savo tautybę. Išklausęs pasakė, kad visi iš ten atvykę yra rusai, o tokios detalės jo servise nėra. Po šios pamokos supratau, kad ir mirštant nepatartina prisipažinti, kad esi iš ten.

Daug neklaidžiojęs, užsukau į barą. Apsimečiau pasimetusiu, linksmu, alkanu ir ištroškusiu ne rusu. Patikėjo. Pasodino už atskiro staliuko prie gatvės. Meniu nežiūrėjau, o bakstelėjau pirštu į patiekalą, kurį pro šalį nešė kita padavėja (po to labai gailėjausi, nes gerklė ilgai liepsnojo). Belaukiant užsakymo prisistatė apiplyšęs mažylis ir ištiesė ranką. Apsimečiau kvailu vakariečiu ir padaviau lėkštutę su duona. Jis ėmė kažką piktai aiškinti, bet atsirado dėdė ir nuvaręs driskių pats atsisėdo.

Pirmas klausimas – „Iš kur tu?“. Prisiminiau uošvienės pasakymą „Free stadt Memel“ ir apibėriau smalsuolį sudėtingais lietuviškais sakiniais. Jis bandė kalbėti vokiškai, angliškai, rusiškai, bet aš nepasidaviau provokacijai. Švedas, galiausiai nusprendė, ir pasodino prie stalo dvi skirtingas mergaites. Nekalbant apie įvairias provokacijas, išsaugojau moralę (nes piniginė nebuvo pritaikyta tokiai atrakcijai), kukliai vakarietiškai atsigėriau, pavalgiau ir kaip tikras „Free stad Memel“ pilietis, aukštai iškėlęs galvą parsiradau į uošvienės ir žmonos skaistyklą. Pažadėjau daugiau vienas niekur nesibaladoti ir likusias dienas leidau griežtoje savų moterų priežiūroje.

Daug ten buvo dalykų, kurie privertė suabejoti neva pačia geriausia sovietine santvarka ir sistema, o ką jau kalbėti apie tuos, kurie pabuvojo tolimame užsienyje. Jūra labai nenustebino ir neįsiminė, bet bulgarų tradicijos ir kaip į jas įpyniau savo tradicijų giją, giminaičiai su šypsena prisimena ir iki šių dienų.

Visos mūsų ekskursijos esmė buvo dalyvavimas namo šventinime, mūsiškai tariant, aplaistyme. Nuo pirmų dienų nemaloniai nustebino keista užstalės tradicija. Ant stalo stovi puikaus skonio stipri rakija (vietinė, naminė), bet niekas neįpila, nepasiūlo, nepasako „Būk sveikas“, beveik niekas negeria, o tik palaižo, paskanauja. Anot jų, pats kiek nori, kada nori įsipilk ir išgerk. Mes buvome pratę, kad visi geria, kitus ragina, o jei kas negeria, tas – priešas. Sėdint prie nukrauto ir blaivaus stalo, esantys prie jo piliečiai atrodė kaip priešai. Ką padarysi, tokioje sistemoje augau, taip mokė, todėl sukandęs dantis kentėjau, kol atėjo namo šventinimo (laistymo) diena. Tikėjausi atsigriebti už visas pussausiai praleistas atostogas.

Iš kaimo atvežė aviną. Beveik visą susmulkino (liko tik kailis ir kaulai), sudėjo į didelį puodą ir užkūrė laužą. Ką ten šaukštas, įmestas didžiulis samtis nepramušė riebalų sluoksnio, o baisiausia tai, kad ir man reikėjo tos „sriubos“ kabinti, bet išgerti niekas nepasiūlė. Truputį pasisekė, kad buvo vienas vokietis, tai tas porą kartų pasakė „Būk sveikas“, bet tuo ir pasibaigė mano šventinis džiaugsmas. Visą vakarą – dainos, šokiai, dūdmaišio muzika, nuo kurios galva spengė savaitę. Nebuvau dar tas, kuris pats su savimi geria, tai kartu su visais bandžiau šokti ir dainuoti, tikėdamasis, kad jie kada nors ištrokš. Nesulaukęs tos akimirkos, nuėjau miegoti.

Ryte, paskutinę viešnagės dieną, sėdint prie stalo tik artimiausiems, nervai nebeišlaikė ir proletaro mentalitetas paėmė viršų. Pasiūliau šeimininkui kirsti lažybų, kad išgersiu visą jo metinę normą – septynių šimtų gramų rakijos butelį. Tokios neįprastos lažybos visus labai sujaudino ir net kaimynai atbėgo pažiūrėti. Kad nereikėtų ilgai žaisti, pasiryžau gerti tiesiai iš kakliuko. Numatomas neįprastas atrakcionas sukėlė man nesuprantamas bulgariškas emocijas ir pagausino žiūrovų minią. Skani, saldoka ta rakija buvo, bet stipri, nelaboji. Visa šeimininko metinė norma vienu karu nesubėgo. Kai pastačiau ant stalo beveik pustuštį butelį, kambaryje vyravo mirtina tyla.

Keletą minčių stovėjau ramiai. Po to lyg niekur nieko pasmeigiau kotletą ir užsidėjau ant jo mažą pipiriuką, kurį net stipriausi bulgarai tik po truputį kramsnoja. Kažkas, apimtas panikos, čiupo už rankos šaukdamas, kad tai liuta čiuška, kad pilvą kiaurai pradegins. Nukratęs nuo rankų bulgarą, drąsiai įsikišau į burną kotletą ir ugninį pipirą.

Tęsinį pasakojo mano brangioji uošvienė – nemačiau, negaliu paliudyti. Po pirmo kąsnio keletą akimirkų stovėjau išsižiojęs. Visi sulaikę kvėpavimą laukė, kas bus toliau. Kaimynas norėjo kviesti greitąją, bet šeimininkas sustabdė, nes lažybos turi vykti iki galo. Pagaliau, atgavęs kvapą, lyg niekur nieko sukramčiau liutą čiušką, nuverčiau spintą kartu su televizoriumi ir kritau į lovą (…).

Praslinkus daugeliu metų ir padarius išvadas iš tų laikų troškulio malšinimo tradicijų, vėl apsilankiau Saulėtame krante. Daug kas pasikeitė, bet bulgariškos tradicijos, bent jau toje šeimoje, išliko nepakitusios. Svečiuojantis absoliučiai blaivia galva daug gražių ir malonių dalykų pamačiau. Pradedant kalnais, atrakcionais, puikia jūra ir asilu, kurį pasikinkę išvažiavome į kalnus.

Nepasisekė, nes didesnę kelio dalį ėjome priekyje, prašydami, kad ir užsispyrėlis eitų. Deja, jis ėjo tada, kada pats to norėjo. Ką padarysi, jam atleistina, nes jis – tikras asilas, o žmonės, dangstydami savo kvailus užsispyrimus ir ydas, nepelnytai naudojasi to gyvūno vardu. Gimęs žmogumi, asilu nebūsi, net jei ir labai to norėtum, o jis... Abejoju, ar norėtų būti žmogumi.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Atostogos – laikas, kai galime atsipūsti nuo darbų, rutinos ir visą laiką skirti tik mus džiuginantiems malonumams. Ar tikrai? Deja, ne vieno patirtis rodo, kad jos gali praeiti ne visai taip, kaip tikimės...

DELFI skaitytojai ne kartą yra pasidalinę pasakojimais apie atostogas, kurios ėjosi visai ne taip, kaip planavo atostogautojai. Pavyzdžiui, DELFI skaitytoja Goda, gyvenanti užsienyje, sakė „nudegusi“, kai atostogoms pasirinko Lietuvos pajūrį.

„Gyvenime baisesnio aptarnavimo nesu mačiusi. Su mumis buvo ir vienas užsienietis, kuris specialiai atvažiavo pažiūrėti gražiosios Lietuvos ir buvo pakraupęs“, – prisimena ji.

„Nusivylusios patriotės“ prisiminė, kokias bėda patyrė, kai norėjo pasisvečiuoti Amsterdame – iš pradžių atidėjo skrydį, o tuomet jos, įsigijusios bilietus, pavėlavo į paskutinį traukinį, važiavusį į jų kelionės tikslą.

Ispanijoje norėjusiam pasiilsėti Deividui teko patirti tokią nesėkmių virtinę, kad jo pasakojimas skamba kaip filmas...

O mes prašome Jūsų – artėjant atostogoms, pasidalinkite, kur nepatartumėte važiuoti, ko geriau vengti, kur turistas išleis milžinišką sumą pinigų ir nieko nepamatys? Galite prisiminti savo nesėkmingiausios atostogas? Laukiame jūsų pasakojimų, pamokančių tuos, kurie jau greitai krausis lagaminus!

Vieno pasakojimo autoriui padovanosime knygą, padėsiančią išgyventi patyrus tikriausiai bet kokią nesėkmę – Rawles James Wesley „Kaip išgyventi pasaulio pabaigą“ (angl. How to survive the end of the world as we know it)

Trumpai apie knygą:

Taktika, būdai ir priemonės neramiems laikams

Išsamus vadovas, kaip pasiruošti bet kokiai krizei: nuo globalaus pasaulio finansų žlugimo iki pandemijos ar karo.

Mūsų kasdienį gyvenimą gali sugriauti vienas vienintelis dalykas: teroristų ataka, mirtina pandemija, priešiškos šalies užpuolimas, staigus valiutos nuvertėjimas – ir teks pasirūpinti savimi bei savo šeima, kaip niekada nesitikėjote. Kaip apsirūpinti vandeniu? Kaip susisiekti su artimaisiais? Iš kur gauti kuro? Išlikimo ekspertas, survivalblog.com redaktorius Jamesas Wesley dalijasi savo žiniomis apie pagrindinius įrankius ir įgūdžius, kurie padės išgyventi šiuolaikinio civilizuoto pasaulio pabaigą.

1) Vanduo. Kaip filtruoti, saugoti, gabenti pagrindinį išlikimo garantą;
2) Maisto sandėlis. Kokias atsargas kaupti, kaip ir kur jas saugoti, kad nesugestų;
3) Degalai ir energijos šaltiniai. Kuo pakeisti įprastus energijos šaltinius;
4) Daržas, sodas ir naminiai gyvūnai. Daržininkystės pagrindai, šiltnamiai, sėklos, tinkamų gyvūnų parinkimas;
5) Medicinos priemonės ir mokymas. Pirmosios pagalbos vaistinėlė, nesudėtingos operacijos ir lėtinės ligos;
6) Ryšiai. Kaip sekti naujienas ir palaikyti ryšį su artimaisiais;
7) Namų saugumas. Saugus kambarys, savigyna ir priemonės;
8) Pasitraukimas iš pavojaus zonos. Transporto pasirinkimas, būtinų daiktų sąrašas, keliai ir planai;
9) Investicijos ir mainai. Vertingos santaupos, daiktų mainams kaupimas.

Ir visa kita, apie ką net nepagalvojote.

Ši knyga privalo būti žmogaus, kuris pasiruošęs visiems gyvenimo atvejams, kuprinės kišenėje.

Formatas: 11 x 15 cm, 336 puslapiai, minkšti viršeliai. Iš anglų kalbos vertė Rimvydas Kuzas. ISBN 978-609-403-781-8/. BAR kodas 9786094037818

Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Verslas“ iki birželio 1 d. Jas taip pat galite išdėstyti žemiau arba spausdami pilką mygtuką:

Taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo gegužės 14 d. iki birželio 1 d.;
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2015 m. birželio 2 d. burtų keliu iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojas skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu;
4. Konkurso prizas – Rawles James Wesley „Kaip išgyventi pasaulio pabaigą“ ;
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.