Politologai kaip užsukti vijurkai pliekia politines partijas – laimėtojas – dėl prorusiškų kėslų ir neįgyvendinamų pažadų. Teisėsauga, kaip tapo kone įprasta, nedaro praktiškai nieko... Ar tikrai viskas taip blogai?
Kiek balsų nupirkta? Kai aš ėjau balsuoti, nemačiau nė vieno vežamo, atvesdinamo, lydimo įtartinų asmenų, ar kitaip prieš savo valią tempiamo balsuoti Lietuvos Respublikos piliečio. Į rinkimų apylinkę traukė vaikais vedinos šeimos, jaunos ir pagyvenusios poros, pavieniai rimtai nusiteikę žmonės.
Atėjus balsuoti niekas nesiūlė dešros, išgerti degtinės ar atsigaivinti alumi. Jokios agitacijos ar provokacijų. Nuobodybė, palyginus su tuo, kaip dabar rinkimai aprašomi žiniasklaidoje. Visi rinkėjai gražiai laukia pusvalandžio ilgumo eilutėje prie balsavimo kabinų. Niekas nesistumdo, nelenda be eilės, nesikeikia, neburnoja, nesiskeryčioja ir kitaip netrikdo ore tvyrančios rimties ir susikaupimo auros.
Nepaisant man nusisekusio sklandaus ir nepriekaištingo balsavimo proceso, bandau tapti matematiku ir skaičiuoju, koks galėtų būti nupirktų balsų nuošimtis. Koks šimtas užfiksuotų pažeidimų, kuriuose figūruoja nuo kelių iki keliolikos žmonių, stoja prieš gerokai milijoną perkopusį bendrą balsavusių žmonių skaičių.
Paprasti matematiniai veiksmai, tokie kaip sudauginimas, paskui padalinimas, paskui pavertimas procentais. Kažkaip labai jau mažas skaičius gavosi. Nulis kablelis nulis... Niekingai mažas skaičius. Ar šitoks mažas skaičius yra vertas suabejoti mūsų demokratijos ir žmonių sąmoningumo brandumu? Ar dėl to reikia skalambyti varpais per visa Europą, Rusiją ir Aziją, kokie mes neva nevykėliai ir korumpuoti parsidavėliai? Kaltus, be abejo, reikia išaiškinti ir griežtai nubausti, bet pagrindo netikėti žmonių išreikšta valia nėra.
Žmonės neskaito rinkimų programų. Dauguma neskaito netgi sutrumpintų jų variantų, prieš rinkimus perpildančių mūsų pašto dėžutes, internetą bei kitas mobiliąsias ir stacionariąsias informavimo priemones, įskaitant statybviečių tvoras ir prabangias skelbimų lentas didmiesčiuose.
Neginčijama tiesa, kad žavi mergina ar žavus jaunuolis daug greičiau patrauks priešingos lyties individo dėmesį, negu susiraukęs niurgzlys ar nuobodus rimtuolis, taip pat galioja politikams ir politinėms partijoms. Deja, politikui vien žavesio nepakanka, dar reikia nuveikti kažką tokio naudingo visuomenei, kuo girdamasis galėtum visą savo žavesį pademonstruoti.
Paimkime laimėtojus – Viktorą Uspaskichą ir Algirdą Butkevičių. Abu jie pusamžiai vidutinio grožio vyriškiai, bet Viktoras turi kur kas daugiau charizmos, todėl netgi ir apsidirbęs ištempė Darbo partiją į pirmą vietą daugiamandatėse rinkimų apygardose, tiesa, ne visose, kai kam, matyt, Viktoro žavesio pasirodė per mažai, kad atsvertų ne visiškai skaidrius reikaliukus, nuo kurių gerb. Uspaskichas buvo priverstas tai į Maskvą, tai į Briuselį bėgti.
Prie laimėtojų reikia priskirti ir Eligijų Masiulį, susišlavusį visus liberalams tekusius balsus. Įtaigus balsas, protingos mintys, užtikrinta savimi pasitikinčio žmogaus laikysena. Atrodo, tiek nedaug, bet to užteko atsverti nevykusiems jo kolegos Gintaro Steponavičiaus pokštams su sekso eksperte (...ekspertėmis, ką gali žinoti, ar jų nebuvo daugiau!) bei dar labiau nevykusiems pokštams švietimo srityje. Neringa Venckienė laimėjo, bet ji galėjo laimėti dar daugiau, jeigu jos šnekos būtų buvę bent kiek mandagesnės. Aš manau, kad gražiai moteriai prie veido tikrai netinka keikūniški išsireiškimai, tegul ir lietuviški. Pasirodo, taip galvoju ne aš vienas.
Ponai Valentinas Mazuronis, Valdemaras Tomaševskis, Andrius Kubilius nėra nei laimėtojai, nei pralaimėtojai. Jie tiesiog turi savo rinkėjų ratą, kuris jiems vis dar ištikimas. Gerb. Mazuroniui jie bus ištikimi tol, kol virš Rolando Pakso galvos švies kankinio aureolė. Gerb. Tomaševskis bus renkamas tol, kol jo gerbėjai iš Šalčinikų rajono balsuos tautiniu pagrindu, o ne remiantis labiau pragmatiniais ekonominės politikos nuostatais. Andrius Kubilius „atvedė“ į Lietuvą „Barclays“, keletą kiek mažesnių investuotojų. Tai jį ištempė už ausų Vilniuje ir Kaune. O visa kita – pastovaus konservatorių elektorato nuopelnas. Nors šiaip ponas Andrius nėra nei gražus, nei žavus – nuobodus kaip dviratis.
Algis Čaplikas, Arūnas Valinskas ir Raimundas Palaitis – totalūs pralaimėtojai. Ar jie padarė ką nors gero, ar nepadarė – niekas taip ir nesužinojo, bet užtai prisišnekėjo ir kitaip prisicirkino šita trijulė ant savo galvos iki valiai. Na, kam galėjo patikti susiraukęs, visada nepatenkintas, suirzusiu, kiek pašaipiu tonu kalbantis, nuolat visais besiskundžiantis ir tarpais pagrasinantis ponas Čaplikas? Kam galėjo patikti ponas Palaitis, įsitvėręs ministro fotelio kaip mažas vaikas žaislo, ir vis isteriškai kartojantis: „...mane prezidentė palaiko...
mane prezidentė palaiko...“. Visuomenė ir dabar palaiko prezidentę, deja, gerb. Palaičiui tai nebegalioja. Man jo pasipūtėliškai vaikėziškas elgesys nepatiko. Daugumai taip pat.
Toliau ponas Valinskas. Ponas Valinskas į politiką atėjo apsiavęs tais pačiais batais, kaip ir eidamas į pigų televizinį šou. Ir nors jo batų spalva ne raudona, vis tiek jo maksimalus galiojimo laikas politikoje buvo keturi metai. Charizmatiškasis Artūras Zuokas negavo nieko. Logiška – kaip jau minėjau, reikia bent ką nors gero padaryti, o ne su tankiete mašinas traiškyti ir svaičioti apie Vilniaus požemius apraizgančias metro linijas.
Žavumas lieka žavumu, vieni jo turi daugiau, kiti mažiau. Besinaudodami Dižiuoju hadronų kolaideriu (tikiuosi paskutiniai du žodžiai ne keiksmažodžiai) mokslininkai atrado, kad net kai kurios elementariosios dalelės pasižymi žavumu. Todėl įtariu, ne visus rinkėjus papirko mūsų taip mėgstamų ar nemėgstamų politikų žavesys.
Taip pat atmetu gerbiamų politologų įtikinėjimus, kad neva neišprususių žmonių dauguma užkibo ant 1509 litais papuošto priešrinkiminio jauko. Toks Lietuvos piliečių nuvertinimas tikrai nedaro garbės etatiniams politikos tyrinėtojams. Dauguma piliečių puikiai supranta kad 1509 litų minimali alga neatsiras iškart po pirmo, naujai išrinkto Seimo, posėdžio. Tai tik siekiamybė, kuri greičiausiai ir kadencijos pabaigoje liks taip ir neįgyvendinta.
Tūkstantis penki šimtai devyni litai – tai tokia suma, kurią gaunantis eilinį darbą dirbantis žmogelis galėtų šiaip ne taip pragyventi. Todėl dauguma balsavo už tuos, kurie įtikino, kad supranta jų problemas ir netgi žada jas išspręsti. O kodėl nepabandžius? Loterijos bilietus taip pat retkarčiais perkame. Po keturių metų bandysime dar kartą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!