Per tą pakankamai netrumpą gyvenimą man jau teko pamatyt ir pajausti visko, bet kai kas man vis dėl to neduoda ramybės. Tai – vaikų garbinimas jų tėvų akyse ir galvose. Papasakosiu jums vieną atsitikimą, kuris tai iliustruos. Tai nutiko prieš pora dienų. Kaip ir įprasta, grįžęs po darbo užėjau į prekybos centrą nusipirkti maisto ir kažko atsigerti. Diena – kaip ir visos kitos, bet tada mano akis užkliuvo už vieno maždaug 3 – 4 metų vaiko, kuris po visą salę dūko kaip tik įmanoma. Aš jokiais būdais nesakau, kad vaikai negali dūkti, ypač, kai yra hiperaktyvus. Bet pripažinkit, tam juk yra kitos vietos, ne parduotuvė.
Tai štai, šitas vaikas man lyg ir nebūtų užkliuvęs, jei ne tie nesąmoningi, visiškai nereikalingi vaikiški parduotuvės vežimėliai. Vaikams tai tarsi ginklas, įduotas į rankas žaloti kitus. Visas tas jo lakstymas su vežimėliu buvo ne tik kad beprotiškas, bet ir pavojingas, ypač senyviems žmonėms. Jis lakstė tarsi „be galvos“. Ir tada man galvoje pradėjo kirbėti mintis – o kurgi mama? Savo laikais už tokius lakstymus tikrai būčiau gerai gavęs į kailį. Ir po kurio laiko iš už lentynų išlindo vaiko mama. Beveik „Olialia“ mergaitė. Ir, kaip bebūtų keista, ji tik paglostė vaikui galvą ir vėl pradingo. Aš taip ir likau stovėti lyg įbestas į žemę.
Na, nieko sau, pagalvojau. Vaikštinėjau ir galvoje kirbėjo mintis: „Na, nejau visiškai nebegalvojama, ką vaikas daro?“ Tas vaikas lakstydamas ne kartą vis trinktelėdavo kažkam per kojas, bet be jokių emocijų lakstė toliau, o mama nekreipė dėmesio. Kad ir kaip bebūtų, vis dėlto tai geležinis daiktas, kuris skaudžiai kerta. Visa ši lenktynių drama gal būtų tęsusis ilgiau, bet staiga šis „nevykęs pilotas“ įvažiavo į mane. Aš pakritau, nes man pataikė į kelio sąnarį.
Jau sėdėdamas pradėjau tam vaikui šaukti ir sakyti, kad taip negalima. Tada kur buvusi, kur nebuvusi išlindo etatinė supermamyčių gerbėja. Ir tada prasidėjo pokalbis.
„Kur tu važiuoji? Kol lakstai, kaip akis išdegęs?“ – pradėjau aš šaukti. „Aš nenorėjau. Aš netyčia“, – su ašaromis pradėjo kalbėt vaikas. „Jis nekaltas, jam taip netyčia gavosi. Ko jūs išvis čia šūkaujat, rūpinkitės savo reikalais“, – pradėjo ginti mama. „Netyčia?! Sakote, kad netyčia? Na nieko sau jūs čia pasakojate. Pasakorė kažkokia,“ – vis dar pykau. „Jūs čia mažiau putokitės nes aš jus įskųsiu apsaugai, kad jūs puolate ant mano vaiko“, – pradėjo mane gąsdinti. „Klausyk, poniute, tu mane negąsdink, o daugiau rūpinkis vaikais, užuot panašėtum į pigią stoties mergužėlę. Nes paskui galite turėt labai rimtų problemų“, – mėginau išlaikyti ramybę. „Ką tu man čia aiškini, kaip noriu taip auginu, o ir vyrai eina dėl manęs iš proto, o ne kaip dėl tavęs kolūkieti“, – vis dar šaukė. „Jūs, poniute, mažiau skaitykit supermamyčių portalus, o daugiau galvokit, savo silikono ir peroksido suėstą galvą“, – atsistojęs išrėžiau į akis ir nuėjau.
Po viso šio pokalbio man pasidarė kažkaip negera. Aišku, aš galėjau dėl to kreiptis į parduotuvės vadovybę, bet nenorėjau terliotis rankų su tokio būdo žmonėmis. Mane nustebino tos moters arogancija ir nenoras drausminti savo vaiko. Duok Dieve, kad jis užaugtų protingas ir normalus žmogus. Man norėtųsi sužinoti, ar parduotuvėse išvis reikalingi tokie daiktai kaip vaikų vežimėliai. Juk tai yra visiška nesąmonė visais atžvilgiais. Tokiu būdu vaikai ne tik, kad žaloja kitus, bet gali būti sužaloti ir patys. O visoms toms supermamyčių portalų sugadintoms mamytėms norėčiau patarti, kad augintumėt žmogų, o ne pagal vadovėlius sukurtą personažą. Sėkmės jums ir mąstykit savo galvomis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite papasakoti savo istoriją, išdėstyti savo požiūrį? Mintimis galite pasidalinti čia: