Pamenu, pas mus į universitetą buvo atvykęs tos šalies universiteto dėstytojas ir iš mūsų grupelės atrinko du kandidatus, kurie gali ten važiuoti ir studijuoti. Pasirašėme vienerių metų sutartį su galimybe ją pratęsti. Iš pradžių buvo labai baisu, nes nežinojau ko tikėtis, dar nebuvau išvykęs į užsienį tokiam ilgam periodui.
Buvo garantuota, kad stipendija sieks 750 eurų per mėnesį. 250 eurų teko mokėti už būsto nuomą. Aišku, bute gyvenome trise: aš, ukrainietis ir rusas, taigi būsto nuoma iš viso sudarė 750 eurų. Tai gana dideli pinigai palyginus su Lietuva, bet sąlygos bute buvo tikrai geros. Apsipirkinėdavome „Lidl“, „Super neto“ prekybos centruose. Maisto kokybė tikrai tenkino, o ir kainos nesikandžiojo, buvo tikrai panašios į Lietuvoje esančias, kai kas net pigiau.
Tikrai apsipirkinėdamas neišlaidaudavau, bet per mėnesį neišleisdavau daugiau nei 200 eurų maistui ir kitoms buitinėms prekėms. Tad per mėnesį dar likdavo 350 eurų, kuriuos mes galėdavome išleisti. Kaip tikras lietuvis aš tuos pinigus dėjau į „kišenę“.
Dar papasakosiu, kokie esminiai skirtumai mane ten nustebino. Pirma: studentų ir dėstytojų bendravimas. Tai buvo neformalus bendravimas, visada į dėstytoją kreipdavomės „Tu“, viskas būdavo išaiškinama kad ir 10 kartų, jei nesuprasdavome. Be to, buvo 70 proc. praktikos, o likusią dalį sudarė teorija, nes švedai labiau žiūri į praktinę atlikimo pusę, kelia problemas ir jas sprendžia, atlieka praktiškai - tiesiog viskas pagrįsta praktika, ko Lietuvoje ypatingai pasigedau, nes iš esmės buvo brukama „sausa“ teorija.
Labai įstrigo vienas momentas... Situacija: vyksta paskaita, dėstytojas liepia pakelti rankas tuos, kurie jau žino, kuo dirbs baigę studijas. Visi švedai pakėlė rankas, o visi kiti likusieji (iš kitų šalių) nekėlė rankų. Klausėme, kodėl? Buvo atsakyta, kad patys darbdaviai susiranda studentus, su jais bendrauja, pažada darbus. Tiesiog buvau šokiruotas, nes neįsivaizduoju kaip pas mus Lietuvoje tokia sistema veiktų, o ten veikia kuo puikiausiai ir jie tuo nesistebi: kaip galima negauti darbo baigus studijas? Jie to tiesiog nesupranta.
Šiaip, kiek buvau susidūręs su švedais, tai jie man paliko ganėtinai gerą įvaizdį. Aišku, yra įvairių žmonių, bet man jie pasirodė ypač paslaugūs, kultūringi... Na, priekaištų tikrai neturėjau. Drabužių kainos - kad ir tas pats „H&M“: daug ką ten nusipirkau pigiau nei čia, Lietuvoje.
Apie paslaugų sferą daug nesiplėsiu, bet nusikirpti, įsigyti bilietus į kiną ir pan. yra tikrai brangu ir mes to dažnai negalėjome sau leisti. Susisiekimas yra „superinis“, infrastruktūra Švedijoje šiuo atžvilgiu yra kuo puikiausia. Elektros ir šildymo kainos beveik perpus mažesnės nei Lietuvoje.
Yra daugybė ir tikrai didelių skirtumų tarp Švedijos ir Lietuvos, bet studijuodamas ir gyvendamas ten supratau, kad trauka Lietuvai yra didesnė, nei galimybė gyventi kitoje šalyje. Tikrai savęs nelaikiau patriotu, bet pabuvęs svetur, trauka Lietuvai pasidarė didžiulė, todėl nusprendžiau grįžti čia.
Nors pasiūlymų turėjau: išvažiuoti į JAV, ten stažuotis ir dirbti, pasilikti Švedijoje, tęsti studijas doktorantūroje (tuo metu siūlė man nematytą algą – 10 000 Lt per mėnesį), bet vis dėlto pasirinkau Lietuvą. Tikriausiai dauguma pagalvos - beprotis, kad nepasinaudojo tokiomis galimybėmis, bet aš atsakyčiau: jei turi galvą ant pečių, tai ir Lietuvoje ne taip jau ir blogai.
Šiuo metu turiu neblogą darbą, vestuvės ne už kalnų, viskas klostosi tikrai neblogai. Nežinia, kaip būtų klostęsi, jei būčiau pasirinkęs kitą galimybę... Bet savo pasirinkimo nesigailiu. O kokią pamoką gavau iš Švedijos? Tikrai gerą - išmokau daugiau šypsotis, ramiau viską vertinu, į viską žiūriu optimistiškiau, pradėjau nebeskubėti, daugiau laiko skirti šeimai, draugams, savęs lavinimui. Ačiū už dėmesį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.
„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.
Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.
Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?
Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis“
Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: