Kartais atrodo, kad ši institucija gyvena kitoje galaktikoje... Švedijoje buvo atlikti moksliniai tyrimai. Jie nuolat vykdomi toje šalyje. Lietuvoje pakanka atlikti abejotinas apklausas. Įdomiausia tai, kad jas atlieka NVO, kurios pačios dalyvauja konkursuose ir tampa projektų, kuriems skiriamos lėšos, vykdytojais. Švedijoje nėra sėkmingai įgyvendintų patyčių programų! Lyginant 2013/2014m ir 2017/2018 m, patyčios mokyklose išaugo 7 proc. (nuo 12.5 proc. Iki 19.4 proc.). Per trejus metus. 1994 m. priimtas įstatymas prieš patyčias nepadeda jų sustabdyti. Daugėja ne tik patyčių skaičius, bet ir psichosomatiniai susirgimai.

Mokslininkai, dirbantys patyčių prevencijos srityje, itin pabrėžia mokyklų atsakomybę. Jos privalo užtikrinti tinkamas priemones ir tinkamą socialinį „klimatą“ mokiniams. Net norimos adaptuoti Lietuvoje naujos programos „Friends“ darbuotojas Magnus Loftsson pabrėžia, kad socialinė nelygybė yra viena is patyčių didėjimo priežasčių. Lietuvos institucijos su jų politiką įgyvendinančiomis NVO, visą atsakomybę bando užkrauti ant tėvų pečių. Nuolat vykdo stabilų šeimų persekiojimą. Vien minėtame straipsnyje, žodis „tėvai“ paminėta 12 kartų, kažkur ten, tolimame kamputyje paliekant mokyklą. Mokyklą, kurios vadovų, administracijos, kai kurių (ne visų) mokytojų pasyvumas užimant patogią patyčių stebėtojo poziciją, mokyklos autoriteto praradimas ir atsakomybės nebuvimas, tiesiogiai daro įtaką dabartinės situacijos Lietuvoje atsiradimui.

Tėvai negali užtikrinti vaikų saugumo mokyklose, kaip Klaipėdos atveju, kai agresyvių paauglių gauja terorizavo ir tyčiojosi mokyklos administracijos akivaizdoje. Fiziškai negali. Jie patiki savo vaikus į gerovę bei saugumą deklaruojančios valstybės įstaigų rankas, kur šie praleidžia didžiąją aktyvios paros dalį. Institucijos su jų politiką įgyvendinančiomis NVO, užuot pripažinusios savo neįgalumą, strėles nukreipia į tėvus. Dabar adaptuojama dar viena nauja pilotinė patyčių prevencijos programa „Friends“. Šalia kitų dvidešimt dviejų programų, kurių didžiosios dalies belikę tik stambūs pavadinimai paraštėse. Minima skėtinė organizacija „Friends“, neseniai pradėjo Švedijoje įgyvendinti programa „Agenda2030“, kurią paraleliai bandys adaptuoti ir Lietuvoje, t. y. vėl mūsų šalies vaikai taps bandomaisiais triušiais. Nekreipiant dėmesio, kad patys švedai neranda išeičių, kaip išspręsti didėjančių patyčių mokyklose situaciją. Tai kokia jums čia „sėkmingai“ veikianti programa? Jei kur sėkmingai veikia patyčių prevencijos programos, tai tikrai ne Švedijoje.

Lietuvoje pirmosios patyčių prevencijos programos pasirodė 2008 m. Viena jų sukurta Norvegijos profesoriaus Dan Olweus. 2008 m. Lietuvoje buvo surengta konferencija. Joje dalyvavo visa mūsų valstybės tarnautojų grietinėlė. Dalyvavo ir mano minėtas profesorius Dan Olweus. Tuometiniai valstybės klerkai žarstė į kairę ir į dešinę pažadus, kaip jie stipriai kovoja ir kovos su patyčiomis, kaip sumažins-padidins, kaip mūsų vaikai gyvens rojuje. Rojus yra tik Skandinavijoje. Jie nekvaršino sau galvų, kad norima įdiegti patyčių prevencijos programą, sukurtą 1978m., gali būti neveiksminga šiuolaikinei kartai, o juo labiau, mūsų šalies situacijoje, kai pati valstybė neapsisprendžia kiek gi skurstančių žmonių/tėvų yra šalyje.

Jie negirdėjo ar apsimetė negirdintys, kad, po programos Norvegijoje įdiegimo, palyginus 1983 m. ir 2001 m. duomenis, rezultatai nepakito (15 proc.), o rimtesnių formų patyčios išaugo 65 proc. Tokį paradoksą norvegai paaiškino paprastai: lėmė visuomenės plėtra. 1983-1985 m. atliktas tyrimas parodė, jog mokiniai liovėsi pranešinėti apie patyčias. Tiesiog liovėsi. Pranešimų sumažėjo 50 proc.

Dabar Lietuvoje panaši situacija. Kokių tik idėjų nesugalvojama ir kasmet jos klonuojamos. Jei vienais metais yra kokia integrali programėlė „Sos: stabdyk patyčias“, tai kitais metais bus „Patyčių dėžė“. Jos esminių priežasčių, kaip socialinės nelygybės, neišsprendžia. Kuriama iliuzija mūsų akims apie aršią NVO ir valdininkų kovą su patyčiomis. Jie neišgirdo minėtoje konferencijoje profesoriaus Dan Olweus perspėjimo, kad ši patyčių prevencijos programa gali duoti priešingus (neigiamus) rezultatus tais atvejais, kai norima pakeisti patyčių aukų elgesį, kai prevencijos procesas nėra pagrįstas dokumentais, kai absoliučiai neatliekami sisteminiai kokybės ir efektyvumo vertinimai, nerenkami duomenys. Tiesiog negirdėjo ar nenorėjo girdėti.

Europos Sąjungos (ES) lėšomis finansuojami projektai masino daugumą. Pasekmes dabar matome visi. Visada matėme. Mūsų vaikais rūpinosi kas tik netingėjo. Įtikinėjo, jog dėl gerovės. Tik įdomu, kieno gerovės? NVO, kurių skaičiaus pati valstybė nežino, ar valstybės tarnautojų, imituojančių veiklą, gerovės? Situacija nepakito. Jokių tikslių duomenų nerenkama. Tik abejotinos, fragmentiškos NVO atliekamos apklausos. NVO žaidimas mūsų vaikų ir mūsų gyvenimais. Jos išdygsta viešumoje vos tik pasirodžius ES finansuojamiems projektams. Vien tik pastaraisiais metais, 2017-2022 m. laikotarpiui, gavo 8 039 480 eur. Su patyčiomis „kovoja“ ne vieną dešimtmetį... Kopijuoja. Adaptuoja. Atlieka kitose šalyse darytų tyrimų-tyrimų tyrimus, o vėliau stebisi, kodėl tiek metų dirbame, plušame, o rezultatai eina vis prastyn ir prastyn. Turbūt ES skirti mln. eurų yra kaina už tai, kad šių NVO darbuotojai ar valstybės tarnautojai neatsidurtų Darbo biržos sąrašuose. Ten seniai jiems vieta.

Taip ir gyvename. Fragmentiškai. Momentiškai. Nuo projekto iki projekto. Pagal 1978 metais sukurtas ar dar neišbandytas užsienio šalių programas. Dėl gerovės. Kieno gerovės?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!