Išnagrinėsiu porą pasikartojančių šablonų:
Komentarai, siūlantys jį įkalinti kariuomenėje, ten tampant tikru vyru. Tikriausias sovietinių vergų požiūris. Kaliniai, kurie net ir dabar nuodija mūsų sociumą, savo išlikusiais įsivaizduojamo vyriškumo standartais. Jūs buvote vergais. Jus žemino ir dominavo svetimos tautos jėgos struktūros. Deja, vakar dienos sovietiniai mačo mano, jog nusižeminimas stovint atbulai, nusmukusiomis kelnėmis prieš svetimšalį šeimininką yra patirtis, verta skiepijmo mūsų sveikstančiai visuomenei.
Komentarai, teigiantys, jog jis nepritaps kolektyve, negalės dirbti kokiam nors darbdaviui. Vergiško mentaliteto išdava. Tikriausiai iš senelių ir tėvų paveldėtas protinio susikaustymo bruožas, kai į darbdavį žiūri kaip baudžiauninkas į poną. Darbdavys, tai ponas, kuriam reikia įtikti, nusižeminti ir slapčia pavydėti visiems, sugebėjusiems arba bandantiems save perprogramuoti. Visa lietuvio egzistencija apibrėžta tuo, kad ponas, o ne pats asmuo, liktų patenkintas. Straipsnio pagrindinis veikėjas pasakė gerai – jis nenori būti svajonių vykdytojas, o verčiau gyventi sau.
Šeimos vertybių gynėjai, įkainojantys žmogaus vertę jo šeimyninio statuso būkle. Jūs įkalinti savo paskolų, uošvienių, buities absurdo labirintuose, jaučiate neapykantą žmogui, sugebėjusiam pakilti virš robotizuotos idiotų moralės, skelbiančios, jog mokykla, universitetas, darbas ir žmona su vaikais yra tai, kas apibrėžia vertę žmoguje. Perskaičius jūsų komentarus, aš noriu atiduoti jūsų vaikus užsieniečiams. Kitaip ir toliau vergai augins vergus.
Komentatoriai, pašiepiantys jo vaikystę, kaip kompensacijos katalizatorių aprašytam nuotykiui po nepažintas erdves. Jūs patys kompensuojate savo ryžto trūkumą, nebegalėdami pakelti nuo baudžiauninko moralės apsunkusios galvos. Matote buitį, kalbatės apie tai, kiek mokate už šildymą, kokias koalicijas žada formuoti jūsų ponai. Laisvas žmogus parodo jūsų tikrąjį pragarą. Už tai ir liejate tulžį.
Aš esu millennials kartos atstovas ir man koktu matyti tą pavydų ir pagieža grįstą laisvės kritiką.
Visiškai tikiu, jog dalinai tai mentalitetas, suformuotas istorinių traumų, perduodamas iš kartos į kartą. Straipsnį pabaigsiu citata iš A. Čechovo laiško savo draugui ir leidėjui A. Suvorinui, kuriame jis pasiūlė siužeto liniją, naujai knygai:
„Parašykit pasakojimą apie jaunuolį, baudžiauninko sūnų, parduotuvėje dirbusį berniuką, chorvedį, moksleivį ir studentą, išauklėtą, bučiuoti kunigų rankas ir paklusti kitų idėjoms, būti dėkingam už kiekvieną numestą trupinį, daugybę kartų paniekintą, kankinusį gyvūnus, mėgdavusį vakarieniauti su turtingais giminaičiais, be reikalo veidmainiaujantį Dievo ir žmonių akivaizdoje vien todėl, jog jis nejautė savęs, kaip individo – rašykite apie šį jaunuolį, kuris lašas po lašo spaudžia vergą iš savęs ir vieną puikų rytą prabudęs jaučia, kad jo venose teka tikras žmogaus, o ne vergo kraujas.“
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.