Pirmas žodis, su kuriuo asocijuojasi mokykla – „neįdomu”. Iš esmės tą pačią medžiagą, teorines žinias ar praktinius įgūdžius galima perduoti įvairiais būdais – labiau arba mažiau įdomiai, labiau arba mažiau įtraukiančai. Visi esame žmonės, visi savo veikloje ieškome prasmės. Visi mes tik galvojame, kad galvojame galva. Bet išties jaučiame širdimi.
Mokyme galėtų būti daugiau konteksto, daugiau mokymo per patyrimą, per emocijas. Visų disciplinų.
Keli pavyzdžiai, apie kuriuos skaitant iš nuostabos ant kaktos lipo akys, bet taip pat jos drėko, nes užgavo emocinę stygą, kokie žmonės, mokytojai, gali būti kūrybingi.
Istorijos pamoka apie Antrąjį pasaulinį karą – mokiniai ir mokytojai kasė apkasus ir tamsoje „kariavo“.
Istorijos pamoka apie istorikų, archeologų darbą – mokiniai gavo „nurašytą“ automobilį ir turėjo aiškintis, kas juo galėjo važinėti, kokiais keliais, tikslais, ką reiškė dėmės ant sėdynių, įlenkimai ir t.t. Ir viską reikėjo dokumentuoti taip, kaip tai daro profesionalūs istorikai.
Fizikos, chemijos, geografijos jungtinė pamoka apie dujas, slėgį, atmosferą, koordinačių sistemas. Kulminacija – helio baliono paleidimas; prognozė, kur subliuškęs nusileis; nusileidusio paieškos.
Neabejoju, kad kalbų pamokos gali turėti įdomių elementų. Pagal galimybes – kodėl nepažiūrėti „Lost in Translation“, „Arrival“, kitų su komunikacija susijusių filmų?
Ekonomikos pamoka apie verslą – mokiniai organizavo multisporto šventę mokyklos stadione, gamino reklamą, kvietė sportininkus pristatyti savo sporto šakas, planavo biudžetą. Norėjo miestelio gyventojus apmokestinti už galimybę pašaudyti iš lankų ir pan., bet čia atsiranda teisiniai dalykai, tai tam kartui apsiėjome be bilietų. Šiuo atveju aš buvau mokytojas ir didžiuodamasis pasakysiu, kad vaikai buvo nuostabūs, pamokų lankomumas šimtaprocentinis, o platesnes šypsenas vaikų veiduose sunku ir įsivaizduoti.
Prisiminiau ir universitetą. Tiesa, kaip studentas, bet mano žinutė ta pati. Sociologijos paskaitai gavome užduotį – parengti pristatymą viena iš sociologijos potemių – amžiaus, socialinių sluoksnių ir pan. sociologija. Buvo galima rinktis ir temą „Lyčių sociologija“. Pamenu, niekas jos nenorėjo. O mūsų grupelė norėjo. Atėjus lyčių sociologijos paskaitai, dar prieš paskaitą pasakėme dėstytojai, kad mūsų pristatymas yra iš... 127 skaidrių. Paskaita – 90 minučių. Dėstytoja gūžtelėjo pečiais, bet sutiko duoti „eterio“. Ką gi galima tiek šnekėti apie lyčių sociologiją? Apsidairykime. Tema neišsemiama. Lyčių vaidmenys dabar Skandinavijoje ir XX a. viduryje JAV; kiek vaikų auginimo atostogos yra „atostogos“; LGBT teisės; diskriminacija darbe; kodėl karo atveju gailime prievartaujamų moterų, kai tuo tarpu vyrai tiesiog iš karto nužudomi; kas vairuoja geriau – vyrai ar moterys; kas vairuoja greičiau – turime damų ralio čempionių, taip pat ir Lietuvoje; Dakarą yra laimėjusi moteris, ir t.t. Esmė, kad 127 skaidrės idealiai užpildė 90 minučių ir šiaip jau per prezentacijas mieganti auditorija nepatingėjo stovimomis ovacijomis palydėti pristatymą. Noriu tikėti, kad tai buvo nuoširdu.
Suprantu, kad tai, ką parašiau, yra sudėtinga įgyvendinti standartizuotoje ir ne itin turtingoje švietimo sistemoje. Reikia gabių ir iniciatyvių mokytojų, kuriuos kažkas turi parengti, jiems reikia oraus uždarbio, protingo krūvio, techninės bazės, vadovybės palaikymo, racionalaus administracinio darbo krūvio.
Galų gale, o gal kaip tik – svarbiausia – šiek tiek kitokios paradigmos, kuri leistų daugiau autonomijos, o tai, savo ruožtu, reikštų įvairesnius, nebūtinai blogesnius, tačiau mažiau pagal tą patį kurpalių išmokslintus vaikus, kuriuos matuoti pagal NEC standartizuotus testus būtų logistinis košmaras.
Another brick in the wall? (angl. dar viena plyta sienoje? Taip pat – garsios grupės „Pink Floyd“ dainos pavadinimas)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!