Šiaip būtų galima nusimuilinti, bet mamos įsakmus tonas nuleidžia ant žemės. Na taip, mamai tai – vienintelė proga pasipuikuot prieš gimines, kokia jos dukra šaunuolė, kokia graži, naują mašiną turi, kartu leptelės, kad ir butas savo (ačiū reklamos verslui, galiu sau tai leisti), tik štai, vieną mažą trūkumą turi – vis dar netekėjusi.
Ir prasidės tas nesibaigiantis kudakavimas giminės moteriškių, kad jau pats laikas, kada gi gimdysi, kiek čia dar zyliosi. Bet kai į jas pasižiūri... Į tuos rūškanus, iš nuovargio perkreiptus veidus mėlynais įdubusiais paakiais, riebaluotus plaukus, kur ne kur aplipusiais kūdikių maistu... Gal ačiū, man ir taip gerai. Kam rinktis tą vienintelį, jei dabar imu, ką noriu, visi – kaip švediškas stalas.
Laukė dar viena nuobodi diena. Taigi įšoku į savo mažą juodą suknelę, lengvas makiažas, paskubom susegtos garbanos, aukštakulniai... Po galais, iškirptė gal ir didoka, na, bet nieko, bus kaimietukams šventė, galės seilę pavarvinti, vis šioks toks kontrastas jų akims. O ir man pramoga, panervinsiu tą davatkų bastioną. Bet šalį dėl visą ko pasiimsiu.
Pora valandų kelio ir aš įvairuoju į vieno mažo miesteliūkščio laidotuvių namų kiemą. Kaip visada, vyrai rūko lauke, moteriškių nematyt, turbūt tam keistam kambarėlyje raiko sumuštinius ir pilsto degtinę gedėtojams. Aš iki šiol nesuvokiu, kaip jie gali ten valgyt.
Išsliuogiu iš mašinos, timpteliu savo trumputę suknelę žemyn ir ką tik girdėtas klegesys prityla. Vieni užsirūko, kiti pašnabždomis bando išsiaiškinti mano tapatybę, bet visi iki vieno susmeigia žvilgsnius. Kažkuris susizgribęs užbliauna, kad čia Aldonos Skaistė iš Vilniaus, ir puola sveikintis, tiesdamas savo prakaituotą ranką. Och, prasideda.
Aptarę mano vienišą ir nelaimingą gyvenimą, pradeda siūlytis į kavalierius. Prie įėjimo sutinku pusseserę:
– Labas, tai viena?
– Viena, – atsakau sukandusi dantis.
– Tai ko be vyro?
– Tai kad niekas neima.
– Tai todėl, kad tokia kūdena, niekas ant kaulų nepuola, – stovi išsišiepus, triumfuoja.
– O tu vis dar 130 sveri ar jau daugiau? – kertu atgal ir lengvu žingsniu žengiu į salę.
Salė buvo beveik pilnutėlė. Neplanavau reikšti užuojautų, nes, tiesą pasakius, net nežinočiau kam, todėl atsistojau šalia durų ir akimis pradėjau ieškoti mamos. Netrukus nuvilnijo šurmulys, visos moteriškės, buvusios salėje, pradėjo krapštinėtis, taisytis plaukus, skareles, tempti pėdkelnes, kažkuri net nosinaite pradėjo valyti basutes. Nesupratau, kas čia nutiko, bet netrukus išgirdau, kad kunigėlis atvažiavo.
Pamanykit, kokia svarbi persona! Nesu religinga, todėl tas perdėtas pasirengimas ir ypatingas nuolankumas mane ir juokino, ir glumino. Ir štai įeina jis... O, jergutėliau!!! Čia kažkoks pokštas, slapta kamera? Nuo kada taip atrodo kunigai?!
Jo aukštas, stotingas kūnas, atrodo, veržėsi iš sutanos. O tie vešlūs tamsūs plaukai taip ir kvietė sunert į juos rankas. Jam ne daugiau kaip 40, smilkiniai šiek tiek žilstelėję, bet taip dar gražiau.
– Garbė Jėzui Kristui, – jo žemas, duslus balsas dar labiau įelektrino salę.
– Laba diena, – susvaigusi leptelėjau. Jis įbedė į mane savo tamsių akių skrodžiantį žvilgsnį ir šyptelėjo.
– Per amžius amen reikia sakyt, tas jaunimas dabar nieko nežino, – žvygavo šalia stovėjusi davatkėlė ir baisiai didžiavosi savo išmanymu.
Ceremonija vyko greitai, nes, kaip visada, kunigai provincijoje baisiai paklausūs, kelias parapijas turi apvažiuoti, tad šis, ypač šis, – ne išimtis. Kunigas Paulius buvo visų mylimas, gerbiamas ir... geidžiamas. Net nušiurusi bažnytėlė jam atvykus prisipildė uolių tinkinčiųjų. Eilės norinčių tvarkyt bažnyčią, prižiūrėt gėles nesibaigdavo niekada.
Po laidotuvių, kaip ir priklauso, visi sugužėjom į vietinį „restoraną“, kuris labiau priminė nušiurusią pakelės užeigą, gedulingų pietų. Dėdės Broniaus, matyt, turtingo būta, tad stalai lūžo nuo baltų mišrainių, rūkytų vištų, silkių ir kitų kulinarinių šedevrų, o alkoholis liejosi laisvai.
Proceso išmanytojos grūdo visus už stalo, nežiūrėdamos, kas kur. Turintys šių reikalų patirties iš karto grupavosi į koalicijas, priklausomai nuo to, kas geria, o kas ne, ir kas eis dažnai parūkyti. Ir štai aš, pasodinta su savo iškirpte priešais kunigėlį. Bėgčiau, bet kur ten – mama įsikibusi man į parankę nė iš vietos, džiaugiasi, kad tokią gerą vietą gavo, ne prie girtuoklių, o priešais kunigą.
O aš noriu sprukti kuo greičiau nuo tų veriančių akių, kurios, atrodo, gaudo kiekvieną judesį, žvilgsnį, o kartais – demonstratyviai nusisuka. Gerai, kad dar šalį pasiėmiau, bent šiek tiek prisidengsiu. Dar minutėlė, ir man orgazmas, tiesiog čia, tiesiog už stalo, tiesiog nuo kunigo žvilgsnio.
Kol visi kalbėjo maldas, dėdė Pranas – žmogelis geros dūšios, bet silpnos valios – prisiliuobė, nes baisiai gedėjo velionio ir nesusiturėjo. Paliko kunigėlis be vairuotojo, kilo didžiausia sumaištis, kas gi jį parveš. Visi vyrai dingo – kas rūkyt, kas kur pakampėse pasislėpę, kas gi nori tą kunigą vežiot, geriau čierką išlenkt.
Ir štai didvyriškai pasireiškia mano mamaitė:
– Skaistulė gali pavežti, jos mašina nauja, labai patogi, ir Skaistulė, va, negeria.
– Mama, – karštligiškai tempiu ją už rankovės sėstis.
– Kur jis tilps, mano juk sportinis kupė, – mykiu toliau, bet kur tau, ji jau pašokus lekia rodyt mašinos. Skuodžiu iš paskos, kad ją sustabdyčiau, bet aukštakulniai sminga į veją, ir aš pasiduodu. Dar akimirka, ir drioksteli lietus, per kelias sekundes permerkia kiaurai mano šalį ir mažą juodą suknelę. Mama nekantrauja:
– Skaiste, greičiau gi, žmogų sulis!
– Einu!
Nusiaunu batelius ir bėgu basa, nes juk matai, žmogų sulis. Atrakinu mašiną ir mes suvirstam vidun, mano trumpa suknelė atrodo dar trumpesnė, veltui stengiuosi ją tempti žemyn, mano įdegusiomis basomis kojomis vis dar srūva lietaus upeliai.
Kunigas Paulius visas šlapias, nebylus ir kiek sunervintas šitos situacijos, bando įsitaisyti patogiai. Aš užvedu mašiną ir bandau nutraukti nepatogią tylą:
– Kur važiuojam?
– Į bažnyčią, – tarė jis trumpai ir visą likusį kelią važiavom tylėdami. Bet įtampa, kuri tvyrojo ore, rodės, tuoj išsprogdins mašinos langus. Aš niekaip negalėjau sulaikyt padažnėjusio kvėpavimo, o kojų virpėjimas išdavė mano jaudulį.
– Prašom, atvažiavom, – vos išlemenu, lėtai stabdydama automobilį.
– Dėkoju, Skaiste, – taria jis ir, lyg būtų tai natūraliausias dalykas, pradeda braukti lietaus lašelius man nuo kojų...
Nuo pat viršaus, nuo pat suknelės krašto, beveik liesdamas tarpkojį, braukia ir braukia tuos lietaus lašus, staiga savo galinga ranka suspaudžia mano šlaunį – taip stipriai, kad beveik pradedu cypti. O jis, žvelgdamas tai į akis, tai į iškirptę, savo dusliu ir griežtu balsu taria:
– Reikėtų rengtis kukliau, tada nebūtų štai tokių nesusipratimų, – ir suspaudžia dar stipriau. – Netinka tokie drabužiai tavo vardui, Skaiste. Supratai?
Aš, ištikta šoko, nepratariu nė žodžio.
– Su Dievu, – taria jis lipdamas iš mašinos.
– Viso gero, – tyliai tariu, kad net nesu tikra, ar girdėjosi. Jis atlaidžiai šypteli ir trinkteli dureles, o aš lieku sėdėti kaip įbesta, negaliu pajudinti kojų, kad nuspausčiau greičio pedalą. Galvoje sukosi milijonai emocijų ir klausimų. Kas čia buvo? Kas čia įvyko? Kas jis, po galais, toks, kaip jis gali sau tai leisti! Mulkis, akiplėša! Čia aš nepadoriai apsirengusi? Jis nežino, ką reiškia nepadoriai, įpratęs prie savo davatkų vilnonių sijonų, kurie dvokia prarūgusiu šlapimu ir korvaloliu. Aš tau parodysiu, kas yra nepadoru, sušiktas šventeiva!
Dienos slinko, o kunigo Pauliaus ranką vis dar jutau ant savo kūno – kartais tose vietose, kur jis lietęs net nebuvo. Pyktis pynėsi su geismu ir brandino manyje keršto planą. Artėjo ketvirtinės, ir kaip niekada anksčiau informavau mamaitę, kad atvažiuosiu į mišias. Ji, nors ir nustebo, apsidžiaugė.
Tą išganingą rytą kaip niekad pakiliai nusiteikusi rinkausi garderobą. Ką čia tokio apsivilkus, kad mama nenualptų pamačiusi ir kad šventeiva Paulius suprastų, kurioje vietoje man jo nuomonė? Taip, kaip tik esant tokiam karščiui tiks lengvutė, vos peršviečiama balta suknelė su gėlėmis. Mažytės sagutės retkarčiais atsisega, giliau įkvėpus, ir begėdiškai išduoda nėriniuotą liemenėlę. Pats tas.
Šį kartą užtrunku ruošdamasi ir, po galais, jau vėluoju! Skrieju lyg ant sparnų, galvoje iš naujo sukdama savo klastingą planą.
Įpuolu į bažnyčią, mišios jau gerokai, matyt, įpusėjusios, kunigas Paulius sako pamokslą, kažką apie dorybes... Ach, kaip gražiai aidi aukštakulnių kaukšėjimas bažnyčioje, visas davatkų gyvatynas net šnypščia, Paulius nutyla. Dairausi, kur čia prisėdus, kad geriau girdėčiau tas pasaulio išmintis.
Staiga mamaitės ranka čiumpa manąją ir aš klesteliu į suolą priešais pat sakyklą. Puikumėlis! Ir kunigo Pauliaus balsas, nors vis dar toks pat duslus ir gundantis, bet kalba jau nebe tokia rišli ir įtaigi. Tai užsikosti, tai pameta mintį, visas sutrikęs gainioja žvilgsnį pamaldžių gerbėjų viršugalviais, vis užkibdamas už manęs. Taip, taip, būtent taip aš ir planavau.
Laikas skriejo žaibiškai, nežinau ten tų visų apeigų ir reikšmių, vos spėjau stotis, klauptis, stotis, žegnotis ir kažkokius keistus judesius kartoti, kai atėjo tų mažyčių sausainiukų dalijimo laikas. Dorovinis gestapas, pasidabinęs skarelėmis, puolė vienos kitoms per galvas, kas pirmiau paims į burną... tą sausainiuką. Nuo minties nes suprunkščiau, matyt, garsiai, nes vėl visa gauja piktai dėbtelėjo, įsiutęs buvo ir kunigas Paulius.
Aš pabūsiu kuklesnė, eisiu paskutinė, kažin kiek kalorijų turi tas sausainiukas? Nors mama ir priekaištavo, kažką šnabždėdama apie išpažintį, aš vis vien atsistojau į eilės galą. Kuo arčiau buvo Paulius, tuo alsavimas darėsi sunkesnis, kojos linko, neklausė, atsitraukti neįstengiau.
– Kristaus kūnas, – taria jis griežtu balsu ir man jau besilenkiant, vos gaudant kvapą, pokšteli dvi išdavikės suknelės sagutės. Nekaltai pakeliu akis į Paulių, jo rasota viršutinė lūpa vos vos virpėjo, buvo pasiruošęs mane pribaigti čia ir dabar.
– Ačiū, – tariau aš, sukeldama vėl visuotinį pyktį, kai kam juoką, ir lengvai pražiojusi burną sausainiukui paimti, liežuvio galiuku lyžteliu jo pirštą. Kunigas Paulius suakmenėja, o vaikinukas, laikantis tą keistą įrankį man po smakru, vos jo nepameta. Vienas nulis mano naudai; išmušu jį iš vėžių ir pergalingai sėduosi į savo vietą laukti mišių pabaigos, nes dar ne viskas, dar reikia parodyti, kas čia šventas, o kas ne.
Mišios baigiasi, vieni su kitais glėbesčiuojasi, linki ramybės. O aš perspėju mamulę, kad dar norėsiu pasimelsti, ir pas ją užsuksiu vėliau. Visi lėtai skirstosi, lieku tik aš, pati pamaldžiausia šioje parapijoje, – nuo minties pati sau šypsausi. Gęsta šviesos, vaikinukas užpučia žvakes ir skubiai palieka maldos namus. Kunigas Paulius tvirtu žingsniu žengia link altoriaus, turbūt patikrinti, ar viskas prideramai atlikta, ir pamato mane, klūpinčią nuolankiai nuleidus galvą, kažką balbatuojančią.
– Skaiste, ką čia veiki? – rūsčiu balsu paklausia jis.
– Meldžiuosi ir laukiu tavęs pasakyti, kad pamokslas buvo puikus. Tiesą sakant, ne viską girdėjau, vėlavau, bet labai patiko, – nerišliai vynioju į vatą savo kliedesius.
– Apie ką buvo pamokslas, Skaiste?
– Apie dorovę, ištvermę, susivaldymą, na, gerai nepamenu, gal ne taip supratau, – paistau bet ką, vis dar imituodama drąsą, bet savo pulsą jau galiu skaičiuoti nepridėjus rankos prie kaklo.
Kunigas, o gal jau tik Paulius, kaip koks įsiutęs tigras sliuogė laipteliais žemyn link manęs. Jo degantis žvilgsnis įsitempęs lyg styga, raumeningas kūnas vertė susigūžti. O jis vis garsiau rėkia:
– Apie ką pamokslas buvo, Skaiste?!
Mačiau, kaip vos tramdė įsiūtį ar geidulį, jau nebesupratau. Pripuolęs dar arčiau stveria mane už parankės ir pro sukąstus baltus dantis sušvokščia kitą sakinį.
– Eikš čia, aš tau papasakosiu, apie ką jis buvo, – net neatsigręždamas lyg koks grobuonis kažkur mane tempia. Vos spėju dėlioti žingsnius, kulniukai kaukši vis dažniau, aš beveik bėgu ir vis dar negaliu ištarti nė žodžio. Prieblanda, nieko nematau, netrukus prasiveria durys ir jis teškia mane vidun kažkokio kambarėlio.
– Tau čia žaidimas? Linksma? – griaudi jis toliau man virš galvos, o aš nedrįstu pakelti akių, bijau, jei pakelsiu, išvysiu tas rasotas, vos prikąstas drebančias lūpas ir įsisiurbsiu savosiomis. Bet bandau atsitraukti, negaliu palūžti pirmoji.
– Ar žinai, Skaiste, kas yra celibatas? Mums negalima, draudžiama, aš daviau įžadus, supranti?
– Aš įžadų niekam nedaviau, – bandau gintis. – Nusidėjai, atsiprašei, tipo, soriukas, netyčia, gailiuosi, ir gyveni sau toliau, ar ne taip? – įsidrąsinusi šelmiškai klausiu.
– Ką tu pasakei? Soriukas?! Ne, viskas ne taip, – jis beveik riaumoja.
Aš dar norėjau kažką oponuoti, bet jo didžiulis delnas užspaudžia man kaklą ir jis visa savo jėga įremia mane į sieną.
– Užsičiaupk pagaliau, – sušvokštė jis, kita ranka plėšdamas man suknelę. Mažytės sagutės pasileido riedėti šaltu bažnyčios grindiniu lyg perlai.
– Kas tau darosi, Pauliau, kas tave apsėdo, – bandau jį raminti, bet veltui. Jo rankos toliau plėšia likusius mano drabužius.
– Kas mane apsėdo? Mane apsėdo demonas maža gėlėta suknele ir bando atimti mano sielą, mano gyvenimą, bet aš žinau, žinau kaip jį išvaryti, – dabar jau beveik šnabžda, lengvai liesdamas liežuviu ausies spenelį.
Aš beveik nesipriešinu, jis lyg lengvą šapelį bloškia mane ant seno, nudrengto kilimo ir užgula visu savo kūnu. Aš paklusniai praskečiu kojas.
– Skaiste, Skaiste, Skaisteeee, myliu tave, – beveik raudojo ir skverbėsi vis gilyn, o ritmingi judesiai skandino palaimoje. Dabar jau buvo du demonai, susipynę ir peraugę viens kitą, raitėmės, dejavom, keitėm pozas, praradę saiką ir laiko nuovoką.
– Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, supratai? – Pauliaus balsas grąžino mane į realybę.
– O taip, daugiau ir neplanavau, – lengvai keldamasi atšaunu.
– Neplanavai? – kiek sutrikęs, vis dar bando mane perprasti.
– Ne, man patinka švediškas stalas, supranti, ypač desertai, – porinu jam toliau, bandydama užsisegti suknelę keliomis likusiomis sagutėmis. Čiumpu savo batelius ir maunu pro duris.
– Su Dievu, šventasis tėveli, – jau beveik kvatodama atsisveikinu.
– Viso gero, Skaiste.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Uždrausta meilė“. Konkurso laimėtojas bus paskelbtas liepos 31 dieną.
