Su drauge prisiskaitėme visokių patarimų ir gąsdinimų apie „kurortinius romanus“ ir nuėjome į paplūdimį jų išbandyti.

Mano draugė – prisiekusi visokių žurnalinių patarimų gerbėja. Meilė, užgimusi per atostogas, jai gali baigtis tik ir tik ašaromis. Aš tuo metu atvirkščiai – skaičiau romanus ir svajojau apie tikrą meilę, užgimstančią bet kur.

Šiaip ar taip, buvo rugpjūčio pirmoji, nuostabiai šilta, ir mes maudėmės jūroje, nardėm ir šiaip kvailiojom. Paskui nuėjom prie persirengimo budelių. Aš įlindau pirma.

Po poros minučių išgirdau draugę šaukiančią. Susivėlusiais plaukais, šlapiom kelnėm ir be liemenėlės, tik su aptemptais marškinėliais, išpuoliau lauk. Neatrodžiau taip, kad galėčiau ką nors sugundyti išvaizda. Draugė rodė į prie vandens stovintį jaunuolių būrelį, apstojusį kažką centre.

Pajutusi kažką negero nukūriau prie jų. Ogi jaunimas buvo apstojęs gyvatę, bukino ją su lazda.

Aš ėmiau panikuoti – esu gyvūnų mylėtoja, bet apie gyvates nenumaniau ničnieko. Man ji atrodė tokia egzotiška, kad pagalvojau, jog čia kažkoks sadistas išmetė savo tropikų augintinį, taip pasmerkdamas lėtai ir kankinančiai mirčiai dėl neprisitaikymo visiškai kitokioje aplinkoje.

Pamatę tokią pasišiaušusią baidyklę, jaunuoliai išsivaikščiojo, o aš neturėjau telefono, kad paskambinčiau gyvūnų prieglaudai ir paklausčiau, ką daryti. Šiaip esu labai drovi, bet kai išvydau gražų tamsaus gymio jaunuolį, einantį su telefonu, pripuoliau ir paprašiau leisti paskambinti. Numerį žinojau mintinai.

Trumpai tariant, gyvūnų globėjai nuramino, kad pagal apibūdinimą tai paprasčiausia angis, ir tereikia ją palikti ramybėje (visgi nuvijau link medžių).

Gyvatė iškeliavo savo reikalais, o užkalbintasis vaikinas liko. Nustebau, kad nenuėjo, atgavęs telefoną.

Praėjus stresui mane suėmė nervingas juokas: ką tik pasirodžiau kaip visiška susivėlusi isterikė prieš labai gražų vyrą, kokio įprastom sąlygom niekaip nebūčiau užkalbinusi. Pagal žurnalus, jis jau turėjo būti pasprukęs, bet štai, tebestovėjo?..

Ėmėm pažindintis. Užsienietis, olandas. Atvyko paatostogauti, pagaudyt bangų.

Juokais paklausiau, kodėl pasirinko niekam tikusią Palangą. Norėjau pasakyti, kad čia važiuoja visi buduliai, bet nežinojau, kaip angliškai išversti tokį terminą, tad leptelėjau „bad people“. Dabar toks juokas ima...

Olandas visiškai ramiai pasakė girdėjęs, kad Kuršių nerijoje labai gražu, ir bemat pasiūlė ten nuvykti. Pagalvojau, kad juokauja, ir juokdamasi sutikau. O jis iškart atsistojo...

Jau tada pajutau, kad jis visai kitoks, nei visi mano iki šiol pažinti vyrai. Tai mane, nors juokingai nuskambės, šokiravo. Toks atsipalaidavęs, visiškai ramus, taktiškas. Vėliau, kai pažinau daugiau užjūrio vyrų ir moterų, supratau, kad čia ne jie atsipalaidavę, o mes, lietuviai, susikaustę, bet tai jau kita tema.

Taigi, savaitę praleidome kartu – vaikštinėdami ir kalbėdamiesi. Apie viską, visiškai viską. Mane žavėjo jo jau minėtas taktas – kai nežinodavau, kaip angliškai pasakyti ką nors, jis nė nešyptelėdavo, o rimta mina ir kasdienišku tonu bandydavo išklausinėti kitais žodžiais. Be jokio pašaipumo.

Atėjo metas man grįžti į Vilnių... Galvojau, gal spjauti ir likti?! Labai bijojau, kad santykiai nutrūks... Bet pabijojau ir žengti į nežinomybę, tad pasakiau, kad mano numerį jis turi, ir sudie...

Važiuodama namo verkiau. Žinojau, kad nepaskambins...

Ir neskambino. Mėnesį, du, tris...

Paskui lyg perkūnas iš giedro dangaus – žinutė. Kvietimas pabaigti pradėtas temas kelionėje į Indoneziją...

Kas buvo toliau, pasiliksiu sau. Tepridursiu, kad svajonės pildosi, o žurnalai ne visada teisūs. Tai įrodo ant mano piršto spindintis sužadėtuvių žiedas.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!