Tačiau likimas buvo suplanavęs visai ką kitą... Jau kitą rytą eidama į darbą vėl išvydau jį. Negana to, abu įstrigome „duryse“ (pastate, kur dirbu, durys yra besisukančios ratu). Per tas kelias sekundes, praleidus „duryse“, spėjome persimesti keliais žodžiais ir pajuokauti apie užstrigimą. Durims vėl pradėjus veikti, pasukome į skirtingas puses.
Mąsčiau, ką jis veikia šiame pastate, ar klientas, ar dirba kitoje įmonėje. Tik pradėjus kasdieninį darbą, vadovas pakvietė visus į susitikimų salę ir ten pristatė mūsų naująjį kolegą – 3 mėnesių praktikai pas mus atvykusį jaunuolį (tą patį, kurį jau buvau sutikusi). Širdis ėmė plakti greičiau, labai apsidžiaugiau. Pradėjome kartu dirbti. Mokiau jį darbo paslapčių. Keista, tačiau mūsų pažintyje netrūko atsitiktinumų. Netikėti susitikimai laiptinėje, kitame skyriuje, vienąkart net netyčia susitrenkėme visai kitame miesto gale esančioje parduotuvėje! Palaipsniui tapome vis artimesni, ėmėme draugauti, vaikščioti į pasimatymus. Tikėjau, kad jis yra mano likimas. Skraidžiau padebesiais. Tai truko beveik metus. Jis netgi pasipiršo man. Planavome vestuves.
Deja, vieną vakarą ši idilė sudužo į šipulius. Ruošiau jam staigmeną mūsų pažinties metinių progą. Turėjome vakarieniauti namuose. Laukiau jo, tačiau gavau SMS, kad jis užtruks darbe ir namo grįš labai vėlai. Nusiminiau, tačiau vis tiek jo laukiau. Staiga suskambo mano telefonas, skambino draugė. Ji yra vieniša mama ir tuo metu jos vaikiukas smarkiai susirgo, negalėdama jo palikti vieno namuose, ji paprašė manęs nupirkti vaistų vaistinėje ir atvežti. Nedvejodama sutikau. Nupirkusi ir nuvežusi jai vaistus, skubėjau atgal namo, jei sužadėtinis netyčia sugrįžtų anksčiau. Sustojau prie pėsčiųjų perėjos praleisti pėsčiųjų ir tuo metu mano žvilgsnis užkliuvo už pro restorano duris išeinančios susikabinusios porelės. Tai buvo mano sužadėtinis, apsikabinęs kažkokią kitą moterį. Stabtelėjau šalikelėje ir stebėjau juos. Abu įsėdo į jo automobilį ir išvažiavo. Vis dar negalėdama patikėti, nusekiau juos. Jie įsuko į vieno daugiaaukščio kiemą.
Galėjau juos matyti sustojusi pagrindinėje gatvėje. Išlipę iš automobilio jie negalėjo atitraukti rankų vienas nuo kito, aistringai bučiavosi ir įėjo į vieną iš laiptinių. Tą akimirką man atsivėrė akys... ašaros riedėjo skruostais. Grįžau namo, susirinkau daiktus ir išvažiavau pas mamą, prieš tai su lūpdažiu parašiusi raštelį ant veidrodžio koridoriuje. Po šio įvykio jis manęs ieškojo, prašė atleidimo. Tačiau negalėjau atleisti... jis sužlugdė mano pasitikėjimą vyrais...
Nors po to karto praėjo daugiau nei dveji metai, tačiau aš vis dar jaučiu skaudulį ir negaliu prisileisti jokio kito vyro arčiau...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.
