Perskaičiusi DELFI skaitytojo straipsnį „Buvau 60-yje pasimatymų - žinau, kokio vyro nori moterys“, panorau parašyti pati. Galbūt paantrinti, o gal ir papildyti.
Pati esu moteris, kuriai nežinau, ar ko nors trūksta. Nesu linkusi save pervertinti, todėl taip tikrai nėra. Tiesiog tikrai žinau, kad kaip ir minėto straipsnio autorius, esu išsilavinusi ir lavinuosi nuolatos, nes to reikalauja mano (perspektyvus) darbas ir gyvenimas apskritai.
Esu drąsi, savimi pasitikinti patraukli moteris, sugebanti rasti bendrą kalbą su bet kuo ir bet kokiomis aplinkybėmis. Turiu puikų humoro jausmą ir dar daugybę savybių, kurios vyrams tikrai patinka. Tobulybe savęs nelaikau, bet ir pati tokio neieškau. Mėgstu bendrauti ir, gal šiek tiek ironiška, bet būtent su vyrais sekasi bendrauti geriausiai. Ir, kaip turbūt supratot, esu viena, be antrosios pusės.
Mano minėtame straipsnyje buvo įvardinta „chemija“. Neva moterys atstumia vyrą dėl tos „chemijos“ trūkumo. Na, iš tiesų, „chemija“ yra svarbu. Bet atstumti žmogų tik dėl to, kad jos nėra, mano supratimu, yra mažų mažiausiai nebrandu. Jei tarp žmonių nėra nei dvasinio, nei emocinio ryšio, tuomet ir „chemijos“ būvimas nepadės, nebent laikinai.
Nesu tikra kokio ryšio ieško straipsnio autorius, bet esu linkusi manyti, kad tikro ir ilgalaikio. Tuomet, manau, Jam tik reikia džiaugtis, jog visos tos moterys iš Jo gyvenimo pasitraukė, palikdamos atviras duris tai, kuri drąsiai įžengs ir priims šį žmogų su viskuo kas Jis yra ir kas nėra. To Jam ir linkiu.
O dabar sugrįšiu prie savęs. Taigi, kaip minėjau, antrosios pusės aš neturiu. Ar ieškau? Ir taip, ir ne. Drįsiu sutikti, kad kuo aukščiau kyli, tuo sunkiau sutikti savęs vertą žmogų. Bet tai manęs negąsdina. Priešingai, nes man patinka augti, man patinka tobulėti, ir tą darau tik dėl savęs.
Niekada nebuvau iš tų moterų, kurioms reikia vyro, kad jaustųsi kažkuo. Esu kažkas ir būdama viena. Tiesą sakant, manau, kad būtent dėl to ir pasiekiau tiek daug, nes buvau viena. Matau aplink save daugybę pavyzdžių, kai moterys ima ir pamiršta, kad gyvenimas nesustoja, vien todėl, kad jos jau surado savo vyrą. Nenoriu, o gal net ir šiek tiek bijau tokia tapti. Taip pat nemanau, kad man reikia, kad kažkas padarytų mane laimingą, nes pati moku būti nuoširdžiai laiminga gyvendama tokį gyvenimą, kokį šiuo metu turiu.
Galbūt gali kilti klausimas, tai kam man tas vyras tada išvis reikalingas, jei jau aš čia tokia patenkinta ir man nieko netrūksta? Aš ir pati apie tai galvojau. Žinau, kad vyras man reikalingas ne dėl kažkokių apčiuopiamų ar materialių priežasčių. Tai tiesiog normalus žmogiškas noras sutikti lygiavertį partnerį, su kuriuo galėčiau dalintis gyvenimu, savo džiaugsmais ir skausmais. Tokį, kuris nevaržytų mano laisvės ir nepriklausomybės, kuris gerbtų mano privatų gyvenimą ir viską, kas su manimi susiję ir dėl kurio nereikėtų tapti kažkuo kitu... Galėčiau dar tęsti ilgai, bet tikrai nusibos skaityti. Trumpai tariant, ieškau tokio žmogaus, kokia esu pati. Ir esu pasirengusi būti dar geresnė.
Žinau, kaip veikia gyvenimo dėsniai. Ko gero, dėl to per daug ir nesuku sau galvos, jog „tas vienintelis“ dar nepasirodė. Esu tikra, kad viskas vyksta savu laiku. Ir tai nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Na, nebent visus metus niekur neišeitume iš namų, tuomet šansų sutikti kažką ypač sumažėja, bet net ir tokiu atveju viskas yra įmanoma.
Pabaigai norėčiau sureaguoti į pradžioje minėtame straipsnyje išsakytą nuomonę, kad moterys nori blogiukų. Aš tai formuluočiau kiek kitaip – moterys nori vyriškų vyrų. Blogiukas manęs tikrai nesudomintų, nes, visų pirma, su vyru turiu jaustis saugi. Bet visi esame skirtingi... Ačiū už kantrybę skaitant.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: