aA
Beveik po metų darbo atsisveikinu su vietos Jaunimo garantijų iniciatyvos (toliau – JGI) koordinatorės Panevėžio mieste pareigomis. Bet nesinori tiesiog taip išeiti, uždaryti duris, tarsi nieko nebūtų nutikę. Nes mano gyvenime nutiko nelengvas, bet labai vertingas „nuotykis“, daug atradimų, išmoktų pamokų, suprastų ir išbandytų dalykų.
© Autoriaus nuotr.

Gaila, kad didelio savo apimtimi socialinio projekto, skirto nedirbančio, nesimokančio ir teritorinėje Darbo biržoje neregistruoto jaunimo integracijai, mūsų maža nevyriausybinė organizacija nesugebėjo tęsti ir įgyvendinti iki pabaigos, o ir pačios planai pakrypo kitur. Norint būtų galima vardinti priežastis, gal kaltinti kitus, sudėtingą NVO sektoriaus šiandieninę situaciją, miesto valdžios požiūrį, savo nekompetenciją ar dar daugybę kitų dalykų. Bet kai aplinkui tiek daug negatyvumo, daugiau jo nesinori.

Šiandien noriu pasidalinti ta gerąja patirtimi ir tuo, ką šis projektas davė man, kaip jaunimo darbuotojai, man kaip vietos JGI koordinatorei, man kaip asmeniui. Pasidalinti, kodėl šiandien nieko nesigailėdama galiu šypsotis ir padėkoti sau ir kitiems kolegoms, partneriams, jaunuoliams, kuriuos sutikau „Atrask save“ projekte.

Net tada, kai pykau ant „sistemos“, perdėtos biurokratijos ir, rodos, nesibaigiančių lentelių, planų, keitimų, tikslinimų, dokumentų skanavimo, nebuvo nė akimirkos, kad suabejočiau šio projekto reikalingumu. Individualus darbas, dėmesys ir laikas konkrečiam žmogui, davė galimybę įsiklausyti, išgirsti, kuo gyvena mūsų miesto jaunimas, kokios jų svajonės, kokią ateitį renkasi ar norėtų rinktis, kokios įvairios ir skirtingos jų patirtys.

Buvo momentų, kai norėjosi verkti. Buvo akimirkų, kai nusivyliau savimi ir mūsų šalies socialine sistema, nes tiems jaunuoliams nebuvo galima niekuo pagelbėti. Buvo akimirkų, kai likau išsižiojusi iš nuostabos. Tačiau daugiausiai buvo džiaugsmo akimirkų, matant didesnius ar mažesnius projekto dalyvių ėjimo į priekį žingsnelius. Ir tai – ne vien gražūs žodžiai. Tai tikros istorijos, prie kurių teko ir man prisiliesti. Nenoriu minėti projekto dalyvių vardų ar pavardžių, bet tiesiog noriu pasidalinti keliais pavyzdžiai, kurie sujaudina, praturtina ir įprasmina kasdienius darbus, neleidžia nuleisti rankų, po nesėkmių atsikelti ir eiti toliau.

Vieną dieną į mūsų organizacijos biuro duris kažkas pasibeldė. Ten stovėjo mergina, kurios dalyvavimą projekte buvau nutraukusi prieš porą savaičių, nes į susitikimus neatvyko, telefonu susisiekti negalėjau. Merginą surado labdaros valgykloje dirbanti moteris. Ji turėjo priklausomybių, neturėjo kur gyventi ir laikinai glausdavosi tai pas vieną, tai pas kitą pažįstamą. Buvome susitikę su potencialiu darbdaviu, bet ir ten jai nepasisekė. Tą dieną, kaip po pusantro mėnesio tylos ji pasirodė, tikrai apsidžiaugiau ją pamačiusi, supratusi, kad ji gyva, sveika. Ji šypsojosi ir rankoje laikė raudoną rožę. Tai buvo vienintelė projekto dalyvio man padovanota rožė. Rožė, dėmesys ir padėka iš žmogaus, neturinčio jokių pajamų, neturinčio stogo virš galvos, žmogaus, kuriam niekuo negalėjau padėti, nes buvo didesnių bėdų, kurioms spręsti reikėjo specialistų pagalbos. O tą dieną ji tepaprašė, ar galėtų man paskambinti, užeiti, jeigu kartais reikėtų patarimo. Atsakiau, kad be jokių abejonių jos visada lauksiu ir pabandysiu padėti. Jai esant, skambinom į savivaldybę, nakvynės namus, socialinių paslaugų centrą, bet taip ir nesugebėjom surasti jai galimybės deklaruoti gyvenamąją vietą, kad galėtų gauti socialines garantijas.

Švietė saulė, pamerkiau gėlę ir žiūrėdama į ją klausiau savęs, ar tikrai padariau viską, ką turėjau… Atsakymo nebuvo. Bet gal kartais užtenka to žinojimo, kad gali kažkur sugrįžti, kad būsi laukiamas.

Paskutinį kartą atėjau pas vieną vaikiną į namus. Ir vėl kalbėdamas su manim, jis neatitraukė akių nuo kompiuterinių žaidimų. Jau metus nelanko mokyklos. Nei socialinė darbuotoja, nei soc.pedagogai, nei aš nepajėgėm jo atitraukti nuo šio įpročio. Todėl mintyse jau buvau nusprendusi, kad čia paskutinis mano susitikimas su jaunuoliu. Bet kadangi vis tiek atėjau, dar lyg tarp kitko pakartojau savo klausimą dėl savanorystės, apie kurią jau anksčiau buvau kalbėjusi. Nelabai laukiau atsakymo, nes jau iš anksto jį žinojau. Iš pradžių galvojau, kad pasigirdo, bet tada supratau, kad jis klausia manęs, ar yra galimybė savanoriauti įstaigoje, dirbančioje su vaikais. Vėliau supratau, kad kai situacija atrodė be išeities, o aš buvau bepasiduodanti, jaunuolis pats priėmė sprendimą, kuris tris mėnesius padėjo jam bent kuriam laikui sugrįžti į realų gyvenimą, sutikti realius žmones, o pasibaigus savanorystei – net nueiti iki darbdavio. Ar čia mano nuopelnas, ar mentorės, ar socialinės darbuotojos, su kuria kartu lankėmės jo namuose, ar jį savanoriauti priėmusios organizacijos darbuotojų, ar pačio jaunuolio? Manau, kad visų kartu.

Projekto pabaigoje palinkėjau jaunuoliui teisingai nukreipti savo užsispyrimą. Tokio stipraus charakterio reikia paieškoti. Jo dėka jis galės gyvenime pasiekti neįtikėtinų dalykų, labai norėtųsi tikėti, kad taip ir bus.

Mama su protinę negalią turinčiu sūnumi sutiko ateiti pasikalbėti, kokias galimybes siūlė projektas. Nelabai tikėdama, kad jos sūnus čia kažką reikšmingo ar vertingo galėtų gauti, palydėjo savo sūnų iki mūsų. Pasikalbėjome su jaunuoliu, sužinojome jo norus ir pristatėme savanorystės ir profesijos įgijimo galimybes. Jam tinkančios organizacijos nereikėjo ilgai ieškoti. Dabar, kai aplankau jį savanorystės vietoje, randu jį visada besišypsantį, bendraujantį su įstaigos klientais. Kai susitinku jį mieste, smagiai žingsniuojantį, jis sako, kad eina iš darbo, kad diena praėjo gerai. Su jo mama kalbame, kad jeigu jie gyventų kurioje nors kitoje, pavyzdžiui Skandinavijos šalyje, jos pilnametis sūnus galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą. Bet čia, pas mus, jie nuolat susiduria su požiūriu, „ko jūs čia ieškote, ko varginatės, sveiki darbo negauna…“.

Gaila, kad tik tris mėnesius jaunuolis galės taip jaustis. O juk jam savanorystė ir yra pirma darbinio užimtumo patirtis, galimybė duoti ir gauti, galimybė mokytis ir džiaugtis, kad nebereikia kiauras dienas sėdėti namuose arba „trintis“ kieme.

Pažintis su romų bendruomenės atstovais tikriausiai buvo pati turtingiausia ir vienintelė tarpkultūrinio mokymosi patirties galimybė šiame projekte. Aišku, didžiausia pagarba ir nenusakomas turtas yra pažintis su seserimi Daiva, kurios dėka ir galėjome į projekto veiklas įtraukti romų bendruomenės jaunimą. Tradicijos, šokiai, sunkios patirtys, linksmumas, parama vienas kitam, nuolatinis neorganizuotumas, greit užsidegantis temperamentas, triukšmas, papročiai, tradicijos… Atėjai valandai, dviem, o pralaukei daug ilgiau. Galiausiai to, kurio laukei, taip ir nesulaukei. Bet per tą laiką pamatai vaikų dienos centro veiklas, pabendrauji su ten esančiais romų tautybės vaikais, o kai išeini dar ilgai lieka atmintyje sutikti žvilgsniai, trumpi pasakojimai ir dar kažkas, ko žodžiais nenupasakosi, lyg koks vidinis perversmas. Šiandien gatvėje galiu juos pasisveikinti, paklausti, kaip sekasi, kaip auga jų vaikai, o juk seniau būčiau apėjusi juos 5 metrų spinduliu.

Jauna mergina, ką tik baigusi mokyklą, turėtų eiti dirbti, nes 11 asmenų šeima verčiasi sunkiai. Nemiga, nepriteklius, dažnai ir alkis – seni jos palydovai. Vieną dieną po projekto veiklų nuėjome kartu nusipirkti maisto. Mačiau, kokios jos akys, girdėjau nuolat užduodamus klausimus: „Ar aš galiu pasiimti lešių? Labai norėčiau kuskuso kruopų. O, yra avinžirnių! Norėčiau vaisių“. Vaikščiojom po parduotuvę ir buvo labai smagu matyti jos džiaugsmą, bet viduje buvo labai, labai liūdna. Jos mama turi „atidirbti“ už socialinę pašalpą viešuosius darbus. Mama, auginanti 9 vaikus, iš kurių 6 – nepilnamečiai!

Suprantu, kad kažkas ne taip su mūsų socialine sistema, bet jos nepakeisiu, gal bent šiai merginai galėsiu kažkuo pagelbėti. Mergina yra muzikali, mėgsta dainuoti, piešti. Džiaugiuosi, kad jau nuo šios savaitės prasideda jos savanorystė, o po pusantro mėnesio jos laukia beveik metų patirtis savanoriaujant užsienyje. Tai nėra kokybiškas pasiūlymas, ne didelis pasiektas rezultatas, bet merginos gyvenime tai yra unikali, nepakartojama ir tikiu labai vertinga patirtis. Svarbiausia, kad ji turi svajonę studijuoti, įgyti mėgiamą profesiją, dirbti mėgiamą darbą.

Apie kiekvieną jaunuolį galėčiau papasakoti po istoriją, ir ne po vieną. Kiekviena pažintis buvo mano didelės patirties brangus perliukas, praturtinęs mane, padėjęs man augti, ieškoti skirtingų sprendimų, taikyti skirtingus metodus ir pačiai tobulėti.

Daug metų dirbdama su jaunimu vis ieškojau atsakymo, kaip apibrėžti žmogaus, dirbančio su jaunimu, sąvoką. Ir radau sau tinkantį jo apibūdinimą – tai bendrakeleivis, kuris eina šalia tiek, kiek jaunam žmogui reikia; tokiu atstumu, kokiu jūs abu sutariat; leidžiat jam spręsti, kuria kryptimi, kokiu tempu eiti, leisti klysti ir pasiūlyti pagalbą jeigu jam atsistoti pritrūktų jėgų; ir būtinai palikti adresą, kuriuo jis visad galėtų sugrįžti. Kai su tokiom nuostatom žvelgi į darbą su jaunais žmonėmis, nenuostabu, kad norisi, kad vietos JGI koordinatorių darbas būtų laisvesnis, mažiau įspraustas į rėmus, orientuotas į atskiro jaunuolio individualų tempą, jo galimybes. Darbas su jaunuoliu – tai daug ilgesnis procesas, nei mums formaliai siūlo projektas. Todėl visiems vietos JGI koordinatoriams kartu su Jaunimo reikalų departamento projekto koordinatoriais teko ir teks ieškoti įvairių kompromisų, sprendimų, išeičių, nuveikti nemažai darbų, pakeisti taisyklių, kad projektas taptų vis sėkmingesniu ir patrauklesniu darbo su jaunimu įrankiu. Ir labai smagu, kad pokyčiai vyksta jau dabar.

Jeigu reikėtų iš naujo pasirinkti, neabejodama ir vėl rinkčiausi šią patirtį. Kitaip nebūčiau sutikusi nuostabių kolegų, bendraminčių. Nebūčiau pažinusi žmonių, kurie gyvena mano mieste ir kasdien daro neįtikėtinus dalykus, nepasiduodami rutinai, neatbukdami kitų skausmui, vargui ir nepritekliui. Iš jų mokiausi, kaip nepavargti, kaip tarp popierių nepamesti žmogaus, kaip nepamiršti pasakyti ačiū, nusišypsoti vieni kitiems, pasidžiaugti rodos tokiais nedideliais, bet tokiais reikšmingais, tam konkrečiam jaunuoliui, pasiekimais.

Tikiu, kad JGI projekto „Atrask save“ veiklas Panevėžio mieste perėmusi įstaigos ar organizacijos darbuotojai tęs šią istoriją ir turės savus atradimus, kuriais pasidalins su mumis. Linkiu gražių ir prasmingų darbų.

Projektas įgyvendinamas Lietuvos darbo biržos kartu su Jaunimo reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Neteisybės mokestis: ar „antroji Lietuva“ apmokės didmiesčių gyventojų patogumus? (41)

Lietuviškos tingiosios vasaros politika, kaip visada, atostogaujančiai tyli. Net netikėtai...

Močiutės kančios paskatino netylėti: štai kaip su sunkiais ligoniais elgiamasi Lietuvoje (168)

Šiuos apmąstymus parašyti norėjau dar prieš dvejus metus, kai sirgo mano mylima močiutė....

Metė vyrą dėl emigracijoje sutikto meilužio, tačiau laimės nerado: pykau ant savęs, kad taip atsitiko (75)

Esu dviejų, nuostabių vaikų mama, kuri susilaukė vaikų iš meilės su savo tautybės žmogumi....

Pasidalino 10 patarimų ir taisyklių atvykstantiems gyventi į Kauną (79)

Dėl geriausių Lietuvos universitetų koncentracijos Kauno mieste, neretai jam klijuojama...

Konfliktas Klaipėdos senamiestyje atvėrė miesto žaizdą: tai yra jo žlugdymas (32)

Klaipėdoje pasistačiusi mašiną, vietoje, kurioje statau 10 metų, buvau išvyta neaiškaus,...

Top naujienos

Imperiją sukūręs milijardierius ruošiasi trauktis: žinomiausiai Europos technologijų bendrovei jis parengė staigmenų (4)

Hasso Plattneris net neturėjo savo nuosavo kompiuterio, kai įsteigė savo programinės įrangos...

Danams atsisakius parduoti Grenlandiją Trumpas atšaukia savo susitikimą su Danijos premjere papildyta 7.27 (130)

JAV prezidentas Donaldas Trumpas antradienį paskelbė, kad atideda savo artėjantį susitikimą...

Dvi taisyklės, kurias turi prisiminti rūke važiuojantis vairuotojas (3)

Per vasarą įpratusiems prie gerų oro sąlygų, giedro dangaus ir sauso asfalto vairuotojams tikra...

Nuovargis ir galvos skausmas gali įspėti apie pražiūrėtą organizmo sutrikimą: jums gali trūkti visai ne atostogų (2)

Nuovargis , galvos skausmas ir išsiblaškymas nebūtinai reiškia, kad per daug dirbate ir laikas...

Vengrijos sporto renesansas: kodėl „Sūduva“ gali smarkiai įskaudinti galingiausią valstybės veikėją?

„Sportas atkurs vengrų savigarbą. Jei būsime užsispyrę ir visi vieningai to sieksime, galėsime...

Lietuvos vežėjai prognozuoja – laukia didelė krizė (474)

Jau kitais metais vežėjai baiminasi susidursiantys su didžiule krize. Nuo 2020-ųjų vidurio bus...

Paskaičiavo, kiek kainuoja atostogos Latvijos pajūryje: Lietuvoje teks išleisti beveik dvigubai daugiau (34)

Lietuviai pamėgę Latvijos pajūrio kurortus nebe reikalo: gausu nemokamų, o jei mokamų, tai...

Michaelo Jacksono pritariančiąja vokaliste buvusi Sheryl Crow prisimena mačiusi „išties keistą“ popmuzikos karaliaus elgesį (29)

Sheryl Crow prisiminė per savo darbo su Michaelu Jacksonu metus mačiusi „išties keistų“...

Palangoje prie jūros dušinės „rekonstruotos“ į dviejų aukštų namą

Palangoje , prie jūros, išdygo 500 kvadratinių metrų gyvenamąjį namą primenantis pastatas,...