aA
Labas,

Turiu tiek daug ką aprašyti, bet neturiu tam laiko. Bet iššūkis duotas sau vis verčia galvoti, ką gi čia parašius, ką gi čia sukūrus o svarbiausia kada. Ogi toli eiti netenka. Aš VISADA bijojau reikšti savo nuomone apie kažką, kad ir kas tai būtų. Taigi, su nauju iššūkiu bandysiu įskiepyti sau šią „atvirų pojūčių“ savybę. Juk sakyti ką galvoji iš tiesų daug geriau nei nuslėpti kas dedasi tavo galvoje.
© DELFI / Domantas Pipas

Ačiū dievui, mano du šūdini metai baigėsi. (Nepykit, jei nepatinka tas žodis, nesuradau kito tokio gero būdvardžio.) Gimnazija, yra vieta kur dar dvejus metus turi sėdėti šiaip leisdamas laiką. Neturiu žodžių apibūdinti kam reikalingi tie dveji metai „mokslo“. Mano nuomone, mes vietoj kartojimo galėtume praleisti laiką daug naudingiau. Tikriausiai dabar manot „ką ji čia šneka?!“, bet iš tiesų mokslo metų prailginimas galėtų tapti tų metų sutrumpinimu. Išimkite nereikalingus dalykus ir mokykite tik tai, ko tikrai gali prireikt egzaminuose, mes vis tiek po jų nieko neprisimename (taip kalbu iš asmeninės patirties, prieš biologijos egzą galėjau išvardyti visa žarnyną, o po jo net skrandis kur neprisimenu).

Bet norėjau pakalbėti ne apie tai. Norėjau pasipasakot savo gimnazijos nuotykius. Aš ėjau į dvejas gimnazijas. Pavadinkime jas X ir Y. X mokykla esanti Kauno centre (bent man taip atrodo) joje praleidau tik vieną mėnesį. Kodėl taip trumpai? Ogi todėl, kad ten valdžia užsiėmusi pavaduotoja, ir nemalonūs, miestietiški vaikai su „aš čia kietas“ statusu. Visa tai mane privertė kentėti visą mėnesį (iš tikrųjų net verkiau). Supraskite, aš esu labai paprastas žmogus (vis dėlto gyvenu kaime) taigi, man viskas tinka tik iki to lygio, kai mane siunčia toli, o vėliau meluoja į akis.

Buvo daug veiksnių, kurie skatino pasilikti, pavyzdžiui, filmavimo ir montavimo pamoka, ji buvo įdomi ir ne laiko švaistymas, sužinojau daug įdomių dalykų ir biblioteka su visomis bibliotekininkėmis, jos prašė, kad pasilikčiau nes tokių malonių mokinių kaip aš net su žiburiu nesurastum, todėl man labai buvo gaila palikti jas. Bet kas mane privertė užverti X mokyklos duris? Paskutinis lašas buvo, kai pavaduotoja turėjo išimti iš mano tvarkaraščio fizikos A lygį. Per pertrauką aš palaukiau, kol ji baigs su kitais vaikais ir nuskambėjo skambutis, tai visi išsilakstė, o man buvo „langas“, nuėjau pas ją, pabeldžiau, ji atidarė ir pareiškė, kad jai dabar pietūs. Paklausiau “o kada man ateiti“? Pasakė „po pamokų“, uždarė ir užrakino duris.

Po pamokų tai po pamokų, laukiau jos dvi valandas! Dvi ilgas valandas prie jos kabineto stovėjau ir laukiau, spėjau paruošti visus namų darbus. Bet ji nepasirodė. Nuėjau kitą diena pas fizikos mokytoją ir paprašiau, kad kai ji sutiks pavaduotoją, jai primintų apie mane. Fizikos mokytoja buvo malonus žmogus, tad taip ir padarė.

Susistabdžiau ją koridoriuje, tą pačią dieną, paprašiau, kad ištrintų tą fiziką ir sakė, kad tai jau padarė. Aš ir į ją nėjau dvi savaites, vėliau pradėjo rėkti auklėtoja, kodėl neinu į fiziką (ji irgi ne saldainiukas, bet apie auklėtojas parašysiu kitą įrašą). Tai buvo paskutinis lašas.

Tuomet išėjau į Y gimnazija. Žinote posakį – bėgi nuo vilko, o užšoki ant meškos? Tiesa sakant, aš bėgau nuo meškos, bet užšokau ant vilko. Y mokykla kaime, kiek tolėliau nei mano mano kaimas. Ten mane vežiodavo mokyklinis autobusas tad buvo nemokama ir labai patogu. Bet mes tikrai negalime pamiršti, jog Y mokykla kaime, tai yra joje mokosi mokiniai iš artimiausių kaimų. Vienu žodžiu apibūdinant – kaimiečiai (nevartoju to žodžio, kad ką nors įžeisčiau, pati esu kaimietė). Nesuklysiu sakydama, kad iš jų normalūs buvo tik kokie 15 proc., o kiti 85 proc. buvo jau savo gyvenimą seniai sugadinę.

Mokyklos direktorė jau seniai gera versliuką prasukusi ir tą mokyklą valdo kaip lėlininkas marionetę. Bet jos nereikėjo bijoti, nes prieš tėvus ji buvo palenkiama. Bet vis tiek, jai nerūpėjo mokiniai. Ne kartą mačiau prisigėrusių penktokų, buvo aišku, kad jie vartojo alkoholį, nes vienas vaikas buvo privėmęs antrajame aukšte, tas pats vaikas privėmė ir mokykliniame autobusiuke ir nuo jo kvapas buvo tikrai ne koks. Tik po mėnesio direktorė sureagavo, kai jau tarp tėvų sklido kalbos.

Ne kartą mokiniai išvadindavo mokytojus visokiais žodžiais, o direktorė užuot akis į akį kalbėjusi su mokinio tėvais, aprėkė mokytojus. Mokykla stengiasi iš paskutiniųjų išlikti, tai matosi, nes geografijos vadovėlių buvo trys, ir mes šešiese turėjom dalintis tik du, nes akivaizdu, kad vieno vadovėlio reikėjo ir mokytojai. Ačiū dievui, kad tik du iš šešių ir laikė geografijos egzaminą. Matematikos A lygio mokytojos iš viso nebuvo, tai jie pasamdė B lygiui skirtą mokytoją. Ji buvo gera, bet vis tiek ji buvo B lygio mokytoja. O tikroji B lygio mokytoja padlaižė (mano galvoje skambėjo kiti žodžiai, bet nenoriu keiktis). Apie lietuvių kalbos mokytoja išvis tyliu, tokią kaip ją reikia branginti ir į muziejų vitrinas dėti kaip „prasčiausią mokytoją“, nors aš ir nežibėjau, bet vis tiek ji erzino. (Jeigu kada nors ji skaitys, tai turiu kai ką jai pasakyt „Ačiū už tai, kad stengėtės man padėti, bet nereikėjo manęs sukirsti ir vertinti žemesniu balu. Taip, aš klausiausi už durų, kai tarėtės, kaip mane vertinti, be to, kur mano aštuonetas už tą kalbą? Ir prisimenate kaip kalbos pabaigoje sakėte, jog netikite, kad aš išlaikysiu valstybinį? Aš ėjau į jį su ta mintimi, kad tik išlaikyčiau, bet surinkau daugiau taškų ir išlaikiau. Taigi...“ Sakiau, kad nenoriu keiktis, tad nebaigsiu kalbos.

Nežinau, ar susidarėte vaizdą apie Y gimnaziją, bet noriu pasakyti, kad ne viskas buvo ten blogai. Aš ten praleidau metus ir devynis mėnesius, išmokau nebijoti savęs ginti ir angliškai kalbėti. Susiradau dvi nuostabias drauges ir nors du žmones buvau įrašiusi į sąrašą nemėgstamiausių, bet klasė visa buvo šauni. Taip, taip ir tie du žmonės iš sąrašo. Patyriau, ką reiškia būti dalimi grupės, ko niekada gyvenime nesu patyrusi. Kai reikėjo, jie stovėjo už mane, kai reikėjo, aš stovėjau už juos. Prieš tą klasę aš neturėjau daug draugų (ir dabar jų nelabai turiu), bet jie mane priėmė tokią, kokia esu (kvailą ir dažnai nusišnekančią). Nemanau, kad bent vienas iš jų nutuokę, kad rašau blogą, todėl galiu pasakyt tiesiai šviesiai (nes jie niekada nesužinos), aš juos savotiškai, kiekvieną iš tos nevykėlių klasės, myliu (žinau, fui), tik neprisigalvokite, kad jaučiu kažkam šiltus jausmus. Patikėk manimi, nėra kam ten jausti tuos šiltus jausmus, aš juos myliu kaip, pavyzdžiui myliu dailę, man rūpi kas naujo atsiranda, bet kartu ir nerūpi (sunku sugalvot kokį pavyzdį).

Nemyliu jų kaip kokių draugų, gal labiau kaip kokį daiktą (gal jau geriau užsičiaupsiu).

Tai šiandien tiek, labai atsiprašau nes šis įrašas turėjo būti išleistas liepos 26 d., buvau jo dar iki galo neparašiusi, o padriko tikrai jums nepateiksiu ir negaišinsiu su tokiu jūsų laiko. Ačiū, kad skaitėte iki kito karto!

Keista
Keistuolė

P.S. pamiršau paminėti, kad dėl mokyklos renovacijos B lygio (žemesnio) anglų kalbos pamokos vyko ten, kur žmonės valgė. Kas čia tokio, juk tuo metu buvo pamoka ir niekas nėjo ten. Va čia tai klaidinanti nuomonė, mokiniai valgė ne įprastoje valgykloje, o koridoriuje.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Ieškojo darbo valstybės tarnyboje – kilo daug nepatogių klausimų (62)

Galvojau, kad Lietuvoje nėra žodžio laisvės, bet ji tikrai yra. Mano straipsnis gavo tam tikrą...

Benamės katės Dzūkijos gyventojai tapo galvos skausmu: kur besikreipi, grįžti į pradinį tašką (3)

Mūsų kaime, kuris yra Dzūkijoje , tarp miškų, prieš trejus metus kažkas atvežė ir išmetė...

Latvija švenčia šimtmetį – kiek tai svarbu Lietuvai (7)

Lapkričio 18-ą Nepriklausomybės šimtmečio renginiai vyks visoje Latvijoje. Išskirtinis...

Atsiliepkite! Negali pamiršti „Senukuose“ sutiktos merginos (178)

Esu Rokas ir trečiadienį sutikau moterį , kuri pirko daug lipnios juostos ir keletą popieriaus...

Emigranto požiūris: Lietuvai reikia ne baltarusiškų kainų, o europietiškų atlyginimų (50)

Nupirkite kas nors Lietuvos premjerui bilietą į Angliją, Daniją, Švediją, ar į bet kurią...

Top naujienos

Ukrainos kariuomenės karininkas: rusai į Ukrainą važiuoja kaip į safarį – pašaudyti į „chacholus“ (164)

Atskridus į Kijevą tai, kad šalis kariauja, galima įtarti dėl sugriežtintos patikros oro uoste...

Stulbinantis atsitiktinumas: lietuviai sutrumpino darbo laiką – pelnas išaugo kartais (15)

Dvi Lietuvos įmonės „Engineer“ ir „Valandinis“, veikiančios statybų srityje, nuo rugsėjo...

Įstrigusi auklėtinių pažanga Jasikevičiaus mintis sugrąžino į vasarą (49)

„Aš jau kartosiuosi“, – pats žurnalistus perspėjo Šarūnas Jasikevičius. Kauno...

Orai: nesušalkite, atkeliauja šlapdriba (4)

Po žiemiškos šeštadienio nakties kuklios 7 °C šilumos įdienojus sulauks tik pajūrio...

Sunkiai suvokiamas atvejis: penkiametė tapo mama (68)

1939 metais Liną Mediną motina nuvežė į Peru esančio Pisko miesto ligoninę. Iš atokiame...

Apmaudus vakaras Kaune: pratęsimą išplėšęs „Žalgiris“ jame nesulaikė Pangoso ir krito prieš „Barcą“ (592)

Penktadienio vakarą kovos lauke Nemuno saloje susigrūmė dvi šlovingą istoriją turinčios...

Visi rodikliai – į vieną pusę: kodėl moterys Lietuvoje nebenori gimdyti (577)

Visame Vakarų pasaulyje moterys ryžtasi gimdyti vis vėliau. Ne išimtis ir Lietuva . Pernai...

Unikauskas rekomenduoja: valgykite šią košę kasdien – kilogramai tirps, sveikata gerės (123)

Ir žmonės, sergantys virškinimo trakto ligomis, ir moterys, norinčios numesti svorio, ir kareiviai...

Po žvėriško „bachūrų“ išpuolio Alytuje – dar daugiau detalių: kas iš tiesų įvyko kalėjime (114)

Laikinasis Alytaus pataisos namų direktorius neigia, kad kaliniai žiauriai sumušė ir perpjovė...

Pešičius atskleidė, kuriuos „Žalgirio“ žaidėjus medžiojo labiausiai

Atrodė, kad Svetislavui Pešičiui nuo krūtinės nusirito akmuo – į spaudos konferenciją po...