Svetima pievelė - visuomet atrodo žalesnė, vešlesnė ir patrauklesnė. Bet...
Tik atsidūrus joje, ir supratus jos žalumo, ūglių švelnumo ir patrauklumo ištakas bei nuostatas, skirtas šių intencijų palaikymui, neretai susivokiam, kad tiesiog nepagrįstai ją idealizavom. Idealizuoti pradedam todėl, kad tai kito, ne tavo, tai svetima - paties primiršta, nepatirta ar net patirti uždrausta. Ją neretai akys ir protas traktuoja kaip galimybę. Tai idealizuodami, įjunkam į fantazijas. Kartais šias fantazijas paversdami žalesnės pievelės ragavimo veiksmu ir, deja, pamirštam tai, kas svarbiausia. Tai, kas iš ties artima, tikra ir patikima.
Užmirštam, kad sava pievelė neatrodo tokia žalia, gaivi, nepabodusi ir labai viliojanti tik todėl, kad ji kasdieninė, ne išeiginė, proginė ar dar blogiau - dirbtinė. Kuri atrodo idealiai lygi ir vientisai žalia. Savos pievelės vertybė ta, kad per laiką partnerių suformuota, apkirpta ir patrypta būtent ten, tiek ir tiksliai tose vietose, kuriose dabar viskas aišku, viskas paprasta ir nugludinta. Todėl kiek pabodę...
Šie, per laiką, pievelėje atsiradę takeliai ir duobelės tik parodo ir įrodo, kad žmonės, kurie pramynė šiuos takelius tobulindami ir gludindami tarpusavio ryšį ir supratimą, dažnai jais vaikšto. Todėl žino kas jie, kur jie eina, kur veda ir kodėl šis takelis čia yra. Tai suvokęs nustembi, bet nuo tada tiksliai žinai, kad tavo kasdieninė pievelė su visais joje paliktais takeliais ir duobelėm - pati nuostabiausia, labiausiai išpuoselėta, patikrinta, patikima, natūraliai tikra, tavo.
Na, o jeigu ji tokia, vadinasi buvo priežastis jai rastis. Buvo noras, abipusis sutikimas ir pasišventimas jos puoselėjimui. Bendros ateities kūrimo siekis, jausmo vienybės, abipusio pasitikėjimo ir tikėjimo išraiškos kūrinys. O tai tikrai daug. Darbas pievelėse kartais tampa rutina. Todėl kartais taip jau nutinka, kad mūsų žvilgsniai nuklysta kitos pievelės pusėn.
Ieškoti ir tobulėjant keistis - būtina, tik ar verta tai daryti atsisakant siauro, įprasto ir dėl to kiek pabodusio, bet tikrai savo takelio, į platų gražų klystkelį. Tai ne šiaip sau lengvabūdiškas pasivaikščiojimas, tai sunki kasdieninė, bet tikrai nuostabius vaisius brandinanti kelionė. Puoselėkim ir saugokim savo takelius savosiose, žaliausiose pievelėse.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!