Eilės bankuose jau atstovėtos, užuojautos indėlininkams išsiųstos, indėliai irgi ore neištirpo, kaip kad šventai tikėjo visi Marijos žemės senjorai - ekonomistai. Liko tik viena problema. Lyg tušti, karą pralaimėjusios šalies tankai, visur išsibarstę mėlynieji snoriukai. Mūšis baigtas, amunicijos irgi tuščia, priešas susiradęs naujų, patikimesnių, priešų. Mėlynųjų obeliskų fronte visai nieko naujo...
Situacija būtų eilinė ir nuobodi, jeigu nepažvelgtumėm iš kito, kiek žaismingesnio ir kartu praktiškesnio, kampo. XXI amžius. Pasaulio resursai nuolat menksta. Viskas, kas išmetama - rūšiuojama, viskas, kas sudirbta - perdirbama. Paprasta ir logiška. Gana, prisiminus mėlynąjį ex-litadavį, nuryti saldų banknoto skonį burnoje. Nuvarytus arklius nušauna. Arba perdirba.
Keletas žaismingų ir praktiškų snoriuko pritaikymo galimybių:
Smulkiojo verslo plėtojimas
Lai šie kompaktiški kioskai virsta spalvingais prekybos paviljonais. Remkime smulkųjį verslą - už gerą ir originalią idėją - vieta tai idėjai materializuoti.
Pirkite kvepiančią duoną jaukiame šeimos kepyklėlės filiale. Išsirinkite knygą bet kokia kalba mažame knygynėlyje gatvės gale. Arba tiesiog užsukite kavos tik dviems ir tik penkioms minutėms skirtame poilsio sustojime.
Laisvoji meno zona
Žinomiems ir matomiems menininkams yra atviros visos galerijos ar muziejai. O pradedantys van gogai, malevičiai ar rodenai skandina savas mūzas dirbtuvėse arba vienkartinėse peržiūrose atsiskaitymų metu. Neškite meną į šviesą!
Kabinkite savo drobes šiose stiklinėse mini galerijose, rodykite gipsinius biustus ar molio paukščius. Jeigu užtenka drąsos - deklamuokite viduje prisėdę savo raštus arba šokite baletą. Menas turi būti laisvas! Bent po vieną tokį mažytį menų inkubatorių miestui.
Išpažinties kambarėliai
Dažnas tikintis yra daug dirbantis, vaikus auginantis bei socialinėmis atsakomybėmis apsikrovęs žmogus, tad į bažnyčią paprasčiausiai nespėja. Atsikratykite visų savo nuodėmių dabar ir čia. Po vieną kunigą į kiekvieną išpažinties kambarėlį. Greita ir patogu. Penkios minutės ir tavo siela švari. Bažnyčia irgi turi modernėti. O gi Dievas yra visur...
Politiko priimamasis
Ši idėja, šventai tikiu, greitai prigytų Lietuvoje. Žmonės dažnai nežino, kur ir kaip galima susitikti su tuo, už kurį balsavo, paklausti bei išsakyti visko, kas gelia krūtinę, o, kaip žinia, neišsakytas skausmas transformuojasi į pyktį. Pyktį visiems politikams.
Kad to būtų galima išvengti - maža pataisa rinkimų įstatyme: „Siekiant tapti valstybės ar vietos politiku, būtina įsipareigoti reguliariai lankytis vietiniame Politiko priimamajame“.
Ant šio politinio informacijos biuro - aiškus tvarkaraštis: Pirmadienis- konservatorius, antradienis - liberalas ir t.t. Žmonės jaustųsi gerokai ramiau eidami gatve ir matydami stiklinėje būdelėje politiką, nuoširdžiai aiškinantį lietuviui, kodėl šildymo sąskaitos tokios didelės ir kada bus suremontuotas šaligatvis. Tautos valdžia - tautai.
WC
Tai pats paprasčiausias snoriuko panaudojimas, tačiau atsižvelgiant į tautiečių, ir labai dažnai netautiečių, striprų polinkį pažymėti savimi lietuviškos architektūros paminklus, galbūt - ne pats prasčiausias.
Tai tik keli iš galybės panaudojimo būdų, kurių Jūs, ko gero, niekada neišvysite Lietuvoje, nes mėlynuosius, matyt, priims amžinas ir visus priglaudžiantis metalo laužas, ištrinsiantis iš lietuvio galvos tą vis dar sapnuojamą tiesą, kad ten būta pinigų.
O kol kas verkia širdis, važiuojant pro Trakus ar Kėdainius - aukštų valdovų jau nebėr, o jie - tušti ir mėlyni - tebestovi dar vis.
O taip sustotum, užsuktum atsigert kavos, vieną kitą nuodėmę atsileistum ir dar pas politiką užsuktum paklaust:
- Klausyk, kada dar koks bankas žlugs?...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!