Stebiu tai, kas vyksta socialiniuose tinkluose, ir tenka suvokti, jog visuomenė klimpsta į didelę duobę, iš kurios neišsikapstys, jei nesusigrąžins vertybių. Mane žavi, ir tuo pačiu baugina, kaip eilinis komentatorius sugeba įlįsti į žmogaus „lovą“, ir viską nupasakoti, kaip kas buvo. Aš nepasiduodu autoritetų suformuotai nuomonei (pvz.: jei kokia Instagram‘o žvaigždė pasidalins kremuku, aš nesusigundysiu jo nusipirkti), stengiuosi objektyviai vertinti tai, kuo jie dalinasi, tačiau, galų gale, man kai kurių iš jų gaila. Gaila dėl to, jog žmonės taip sugeba jų žinomumą panaudoti prieš juos pačius.

Šiuo metu žiniasklaidą pasiekė ne vienos skyrybos. Neminėsiu konkrečių pavyzdžių, nes tai būtų nederama tų žmonių atžvilgiu, kurie turėjo tas skyrybas išgyventi. Turime prisiminti vieną faktą – dažniausiai pačios garsenybės neskelbia apie savo santykių krizes, tik po kiek laiko jau sugeba lengviau apie tai kalbėti, kai TAI tiek nebeskaudina. Jie tokie patys, kaip ir mes. Mums irgi būna skaudu kalbėti, kartais net neišeina žodžio ištarti.

Aš suprantu, kad tai banaliai skamba, bet tai yra pagrindai, kuriuos kiekvienas turime suvokti. Kaip mums nepatinka, jog kažkas lenda į mūsų vidų, tad kokie gyvuliai turime būti, jog drįstume patys draskyti tas žaizdas? Juk žiniasklaida viską išviešina – ir mes greičiau viską perskaitome negu tie, apie kuriuos yra rašoma. Man gaila tų garsių moterų, kurios yra mamos. Apie vyrus kažkaip yra švelniau rašoma. Vyrai vyrą palaiko, nes jie niekada nėra kalti, moterys vyrą palaiko, nes svajoja apie jį naktimis (atsiprašau už grubumą, bet primenu, jog kalbu apie tuos „diletantus“ komentatorius, o ne apie visus), na, o apie moterį – ir vyrai, ir moterys kaip jau parašo, tai... liūdna net galvoti. Tarsi (ne)garsi moteris prisiima atsakomybę už viską... už savo klaidas, už vyro klaidas, už vaikų klaidas, už pusės giminės klaidas... Bet dabar ne apie tai...

Baigiau ties tuo, jog gaila mamų. Jų vaikai paaugs. Pradės suvokti, kas vyksta, ir smalsumo vedami, pasidomės, ką apie jų tėvus rašė. Ras kokį straipsnį prieš gerus kelerius metus, ir ką po juo ras? Kaip kokia vidurinės amžiaus grupės „...čiūtė“, „...ytė“ rašė, kad jų mama yra pasileidėlė ir kalta, jog santuoka žlugo. Žinoma, atsiras ir tokių, kurie sau leis palinkėti mirties. Taip taip... Yra tekę skaityti tokių komentarų. Kaip tas visažinis komentatorius turi būti nuskriaustas, kaip jo dvasinis pasaulis turi būti sunaikintas, jog jis galėtų linkėti blogo žmogui, kurio gyvenime gyvai nematė, su kuriuo niekada nekalbėjo, apie kurį beveik nieko nežino, tik tai, kas yra rašoma.

Siūlyčiau Seimui priimti įstatymą, kad psichologai privalo socialiniuose tinkluose ieškoti tokių komentatorių ir per prievartą juos gydyti, nes tai žmonės, kurie yra skauduliai visai visuomenei – jie viskuo nepatenkinti, jiems visko per maža, žiūrėdami į veidrodį, jie šlykštisi savimi, o keisti nieko nenori – jie išmoko gyventi savo pačių purve ir drabstosi juo ne tik į garsius žmones, bet ir į mus, kurie dar stengiasi suvokti, kad nosies kišimas į ne savo reikalus yra bloga, ydinga savybė. Aš suprantu, kai tavo gyvenime nėra nieko gražaus, kai tu nieko neturi, esi nelaimingas – lengviausia apjuodinti kitą, nes nesijauti pats toks „nelaimingas“, kai tai padarai.

Diletante, Tu turi turėti savo nuomonę apie tai, kas vyksta, tačiau turi suprasti, jog yra laikas ir vieta tam tikrus dalykus sakyti. Ar norėtum, kad apie tavo vaiką (ar kitą artimą žmogų) taip kažkas bjauriai rašytų, kaip tu rašai apie kitų vaikus, tėvus, anūkus, brolius, seses? Tavo nuomonės nereikia apie tai, kas su kuo miega, ką tu manai apie juos, ar kad pastebėjai apgamą ant kažkurios kūno dalies, kai buvo nutekintos nuotraukos... Nes galbūt tie garsūs žmonės perskaitys, pasijuoks, o jų artimiesiems bus labai skaudu.

Privalome atsisukti į save, išsivalyti tą purvą, kuris per dienas susikaupia. Galbūt užtektų pasidaryti arbatos, užsidegti žvakę ir paskaityti knygą? O galbūt pakaktų užsisakyti picos į namus ir su kažkuo pažiūrėti filmą? O jeigu tokie variantai nepadėtų, gal reiktų kažkam išsikalbėti? Žinoma, asmeniškai, o ne viešai.

Ačiū už Tavo laiką.