Brolis išsižadėjo, sesuo atstūmė, draugės išdavė ir liko tik mama. Ji vienintelė, kuri į taurę kas rytą įpildavo širdies lašiukų ir paduodavo man, kad nusiraminčiau, nes nebuvo tokio ryto, kad nepabusčiau su ašaromis akyse. Kaskart pabusdama ryte klausiau savęs, ką tokio padariau, kad viskas taip pasisuko...
Galiausiai, birželio 12 d. į mano širdį pasibeldė žavus vaikinas, turintis tvirtą nuomonę, gražios išvaizdos. Mes bendravome per feisbuką, jis man prisipažino, kad yra įkalinimo įstaigoje. Kaskart kiekvieną vakarą bendraudama su juo stengdavausi jo neprisileisti... Bet spėkit, ar man pavyko? Ne, labai pamilau jo šiltą bendravimą, jo nuoširdumą, jis atėjo į mano gyvenimą tada, kai man reikėjo kažko, kam galėčiau atsiskleisti.
Mėgdavau klausyti, kaip jis kalba, trokšdavau jį pamatyti, nebegalėdavau išlaukti vakaro ir jo skambučio, norėdavau, kad visada būtų šalia, bet negalėjo. Mama, sužinojusi, kad pradėjau bendrauti su vaikinu-kaliniu, pradėjo mane teisti ir kalbėjo, kad nusisuks ir ji. Buvo labai skaudu, kaskart, kai būdavo baisu, kai jausdavausi įskaudinta, jis visada mane palaikydavo, ir taip praėjo pusė metų, kol galiausiai nusprendėm susituokti. Taip norėdavau jį apkabinti, pabučiuoti, pasakyti jam, kad myliu jį...
Atrodo kvaila ir banalu, kai su žmogumi bendrauji per internetą, kalbi su juo, matai, bet taip ir negali jo paliesti. Taip trokšdavau bent sekundę jausti jo alsavimą šalia, jis buvo kaip mano baterijos antra pusė – didelis minusas prie mano pliuso, kurie traukia kaip ir magnetas traukia metalą.
Iki tos dienos, kai mama sužinojo apie mano planus, ji pasakė man, kad turiu rinktis – ji arba jis... Turbūt nė vienas neįsivaizduos to jausmo. Ji apsakyti žodžiais yra per daug skaudu, aš atsisukau su ašaromis akyse ir pasakiau: „Miela mama, praradau brolį, kuris manęs išsižadėjo todėl, kad palikau jo draugą, išdavė mane draugė, kurią mylėjau labiau už sesę, sesė mane atstūmė, ir kai pagaliau turiu žmogų, kuris kaskart sugeba mane saugoti, nuraminti ir palaikyti, net nebūdamas šalia.“
O ji pasakė, kad tai kvaila. Nežinau, ar tai kvaila, ar ne, bet mano gyvenimas, mano klaidos ir mano pamokos – jas privalau pereiti, ir jei jis yra žmogus, kurį myliu, aš būsiu su juo. Tą dieną aš išėjau iš namų, paskambinusi jam, tai pasakiau ir pranešiau, kad eisiu nuomotis butą, nes nebegaliu gyventi net su mama. Aišku, buvo skaudu, nes mama man yra viskas, ji – aukščiausias mano taškas, bet jis yra mano nauja pradžia.
Jis man padėjo nusipirkti butą, davė pinigų. Buvo nejauku, bet, maniau, viskas gerai, juk gyvenimą kuriame kartu. Laikui bėgant pradėjau remontuoti butą ir gavau iš mamos žinutę su tekstu: „Labai atsiprašau tavęs“ Metusi visus reikalus tą pačią sekundę nuėjau pas ją, pradariusi duris pribėgau ir stipriai apkabinau... Ir ruošiausi vestuvėms. Paskyrėme datą – rugsėjo 23 dieną. Ji tapo pati nuostabiausia diena mano gyvenime.
Mama padėjo man ruoštis ir laukti tos dienos, kai galėsiu būti su juo – viskas buvo taip gražu. Atėjo rugsėjo 23 diena, žengiau pro pataisos namų vartus ir laukiu jo, nuėjome kartu į antrą aukštą, kur mūsų iš metrikacijos skyriaus laukė moteris, kuri ir paskelbė mus vyru ir žmona.
Tuomet viskas baigėsi – nebeliko baimės jo prarasti, nebebuvo nieko, tiesiog šypsojausi dėl tokių gyvenimo pamokų. Radusi jį aš išmokau vertinti kiekvieną gyvenimo minutę, išmokau džiaugtis paprastais gyvenimo dalykais, svarbiausia, kad laikui bėgant pas mane norėjo sugrįžti draugė, labai manęs atsiprašė; brolis norėjo vėl bendrauti; sesuo stengdavosi užkalbinti, bet .. Aš tiesiog išėjau į butą gyventi viena ir laukti jo, kas kartą žiūrėdama į dangų.
Sakau ačiū tau, Dieve, kad davei man mamą ir leidai suvokti, kas yra tikroji meilė, ką reiškia laukti. Vis dėlto, kaip sakoma, viskas priklauso nuo mūsų, draugai, niekas gyvenime nevyksta dėl nieko, tad išmokime džiaugtis, išmokime vertinti vieni kitus, visada sakyti „Atleisk, aš suklydau“, „Aš myliu tave “, „Tu man reikalinga(as)“. Gyvenimas per trumpas – darykite tai laiku, nes vieną dieną gali būti per vėlu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Po skyrybų dažnai taip daug lieka nepasakyta... Slapti prisipažinimai, kuriems nebeliko laiko, neišlietos nuoskaudos, kurioms nepakako drąsos ar paprasčiausias „myliu“. Sakoma, kad kartais lengviau parašyti, nei pasakyti, todėl kviečiame jus – pasidalykite laišku, kurį norėtumėte išsiųsti (bet nedrįstate) artimam žmogui...
Ką pasakytumėte, prisipažintumėte ar ko paprašytumėte? Ką norėtumėte priminti ir atskleisti? Šis laiškas – be vardų ar pavardžių. Jis – kaip simbolis, kad pasibaigus santykiams, nebūtinai pasibaigia meilė, kaip ir niekur nedingsta skausmas.
Kviečiame savo laišku paskatinti kitus nelaikyti jausmų savyje, nedelsti per ilgai ir išdrįsti pasakyti tai, ką jaučia.
Trijų laiškų autoriams padovanosime R. Zemkausko knygą „Bus geriau“ su autoriaus ir V. Landsbergio parašais !
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Laiškas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.