Už šitą taip lauktos vasaros, pačių gražiausių ir svarbiausių metų mums atėmimą neatleisiu. Palauksiu, kol atliks, ką bus priverstas, o tada tikrai išvažiuosim iš čia, nors nesiruošėm to daryt vien dėl meilės gimtajai žemei. Bet kai neturi teisės į savo gyvenimą, negali dirbti gerai apmokamo darbo, bet turi aukoti 9 mėnesius jaunystės ir gyvenimo su artimaisiais, todėl, kad taip nusprendė kelios personos, kurioms to neteks patirti...
Sveikinu ir laikas pamąstyti, kaip stabdyti jaunimo emigraciją, o ne ją skatinti. Netekau bet kokio noro gyventi ar kurti šeimą čia, tai buvo paskutinis lašas mano kantrybės taurėje!
Pirmasis mano klausimas: kur tie visi šauktinai gavę šaukimus pirmąjį kartą, bet jiems nereikėjo tarnauti pirmuoju šaukimo laikotarpiu? Kodėl dabar pirmiausiai nėra kreipiamasi į juos? Kas sugalvojo, kad tavo darbas nėra pateisinama priežastis neatvykti į šaukimą paskirtą dieną?
Paskambinus nurodytu šaukimo laiške numeriu kažkokia poniutė pareiškia, kad tai ne priežastis.
Yra daugybė nedirbančių, pas mamas užsisėdėjusių gyvenimo tikslo neturinčių bernų, bet vietoj jų verčiami tarnauti dirbantys ir besistengiantys gyventi vaikinai.
Ar valstybei reikia dirbančių jaunų porų?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!