Esu 23 metų vaikinas, tačiau jau spėjau visiškai nusivilti gyvenimu. Paaiškinsiu kodėl. Nuo vaikystės buvau vienas iš „gerųjų berniukų“, taip jau mane auklėjo, turėjau gerą tėvų pavyzdį, jie visad vienas kitą gerbė, mylėjo ir rūpinosi, todėl šeima man - didžiausia vertybė.

Visad gerbiau ir vertinau merginas. Visad svajojau apie normalius santykius, be dramų, neištikimybių, lakstymų ir panašiai. Per tuos 23-ejus metus mano gyvenime buvo nedaug merginų, o merginų su kuriomis draugavau, visiškai nebuvo iki praėjusio pavasario (taigi, turėjau vieną merginą). Tiesa, mylėjau kelis kartus, tačiau tai būdavo meilė be atsako. Ir merginas rinkdavausi , kaip pats galvojau, atsakingai (nesistengiau pagerinti rekordo ir 60 pasimatymų tikrai neturėjau). Neprasidėdavau su pirma pasitaikiusia.

Kai vieną kartą pamačiau tą merginą, viskas išnyko, nebemačiau draugų, nemačiau kitų merginų, jos tiesiog išnyko. Kažkokiu mistiniu būdu perlipau per save ir pradėjau rodyti tai merginai dėmesį, žingsnis po žingsnio priėjau prie jos, mylėjau ją, tačiau atsako negavau.

Ketverius metus mes buvome tiesiog „geri draugai“ - čia ji taip sakė. Kol pagaliau, po ketverių metų ji nusprendė pabandyti su manimi draugauti. Mūsų draugystė, mano manymu, būdavo tobula, aš dariau viską, kad abiems būtų gera. Buvau ištikimas, atsidavęs, rūpinausi, sakydavau komplimentus, buvau romantiškas, mėgdavau stebinti savo merginą, man labai patiko rūpintis mergina, suteikti jai džiaugsmo. Ir žinot ką? Manau, visi nujaučiat, kaip baigėsi santykiai...

Ji staiga, iš niekur nieko susiranda kažkokį šmikį, nuo kokio prieš tai pabėgo. Aš lieku „ant ledo“, įskaudintas ir kenčiu... Nesupratau, ką negerai dariau, puoliau į depresiją, buvo beprotiškai sunkus gyvenimo etapas. Iki šiol gyvenimas buvo tobulas - ką tik baigtas aukštasis, vasaros atostogos su mylimu žmogum, naktinės maudynės ežere karštomis vasaros naktim mėnesienoj su mylima mergina, poilsis po mokslų, rankose diplomas, kelionė... Na, manau suprantat, viskas buvo tobula ir staiga atėjo ruduo, radau darbą, teko kraustytis į kitą Lietuvos pusę, palikti šeimą ir namus, baigėsi santykiai (mane paliko), žodžiu, duobė.... Depresija, gyvenimo prasmės nebuvimas, visiška vienatvė, nebuvo noro gyventi...

Tačiau man pavyko kažkaip su šeimos (tėvų ir brolių pagalba) susiimti, dabar po truputį gerėja. Susiėmiau, pradėjau aktyviai sportuoti, rūpintis savimi ir savo kūnu, netikėtai atsivėrė platesnės galimybės darbe (paaukštino pareigose) padidėjo krūvis ir atsakomybė, tad liūdėti ir sielvartauti nebeliko laiko. Aš nepasikeičiau, vis dar išlikau tuo „geruoju berniuku“, tačiau pradėjau visiškai pasitikėti savimi (visose srityse, išskyrus merginų) ir mėgautis gyvenimu.

Taip, gyvenimas gražus. Dieną mėgstamas darbas, vakare - sporto salė, savaitgaliais - arba slidės arba gerų draugų kompanija. Vėl jaučiu gyvenimo džiaugsmą. Viskas būtų gera ir gražu, bet... Visad galvojau, galvoju ir galvosiu, kad vienintelis dalykas, kuris iš tiesų leidžia užpildyti save ir pajausti gyvenimo prasmę, yra santykiai. Kaip vienas draugas pasakė, vienatvė yra nuostabi žmogaus būsena, tik blogai, kad nėra su kuo ja pasidalinti, taip ir man...

Po smagios dienos atsigulus vakare vis kirba mintis, kad man to žiauriai trūksta. Noriu tikrų, pilnaverčių santykių, noriu rūpintis ir mylėti. Negi noriu per daug? Taip, aš neturiu tobulo veido, bet turiu gerą (gal net per gerą širdį), nesu nuobodus, nekenčiu rutinos, slidinėjimas, kelionės, motociklai yra mano gyvenimo aistros, nebenoriu aš sukaupti krūvos pinigų, noriu gyventi prasmingai. Galiu rūpintis mylėti ir apginti...

Viskas būtų gerai, tačiau, mano aplinkoje merginų nedaug. Darbe - vyriškas kolektyvas, draugai taip pat vaikinai, klubų ir vakarėlių pažintimis nebetikiu. Taigi, atrodo, žinau ir jaučiu, kad tikrai būčiau geras vaikinas savo merginai. Tačiau nežinau, kaip ir kokiu būdu ir kur man jos ieškoti... Esu beveik laimingas, bet kartu iki tos tikrosios laimės dar šiek tiek trūksta... Save guodžiu tuo, kad dar neatėjo laikas, kad dar nesulaukiau tos tikrosios meilės. Belieka apsišarvuoti kantrybe ir kantriai išlaukti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.

Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.

Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: