Pasaulis atsiskleidžia kaip produktas, kuris nebėra jis pats. Kaip maisto gaminys, kuris, sudėjus grynas substancijas – augančius žemėj grūdus, plaukiančius upėse vandenis, įsigeriančią saulės šviesą ir viską, iš ko galima padaryti tai, kas tinkama valgyti, paverčia įpakuotu, pagal TV ekspertų nuomones sukomplektuotu skanėstu.
Šis skanėstas labai dramatiškas, karštas, kupinas įtampos – kaip tik nuo keptuvės nuimti čirškantys blynai. Tiesiog blynai – kažin ar televizijos pagamintam pasauliui reikėtų ieškoti poetiškesnio palyginimo. Tai ne aristokratiški šonkauliukai su kokiu ten maskarponės sūriu ar ištobulintas pyragas su likeriu – tiesiog kažkas daug paprastesnio, kas greita, valgoma ir pigu. Tai blynai, ir paskanauti besiprašantys, ir nudeginti galintys. Juose pilna visokių ingredientų po truputį: ir cukraus, ir druskos, ir priverkto vandens, ir karšto aliejaus, ir net motiniško pieno ar rupių miltų.
Kaip ir televizijos pasaulis – sudėliotas, suklijuotas iš visko po truputį: iš juokų juokelių, žinių „druskytės“, aukoti ar atleisti skatinančių akcijų, visokių paieškų tarnybų ir kitų, muiluotų, ašaras išspausti skatinančių operų, iš kriminalų ir sporto, mamyčių klubų ir „duodamų garų“. Išskirtinis šių blynų bruožas – toks specifinis skonio aštrumas. Ir su baimėm lyg kokiam realybės šou „Baimės faktorius“ ar „Policininke žvaigždėje“, ir su anekdotais kaip tuose paauksuotuose svogūnuose, ir su sentimentais kaip kokioje zanavykų muzikos dainuškoje, traukiamoje per Zitos Kelmickaitės vedamas laidas.
Yra visko kiekvienam pagal skonį, tad ir skųstis neturim kuo. Nebent perdegusiais blynais: juk per ilgai keptuvėje laikomi įkarsta, svilėsiais ima atsiduoti. Kaip ir mūsų scenos žvaigždutės – jau gerokai TV Grįžulo ratuose pačirškėjusios ir dar tebečirškančios. Na, bet, sako, tų degėsių reikia. Tarkime, viskas mėnesį sukasi apie 3–5 pagrindinius asmenis ir dar 20 kitų tam, kad žmonės nesusipainiotų. Jeigu bus tūkstantis pusbrolių vakarėlyje, jie vėlgi mums nebebus žvaigždės.
Mes turime viską apie juos žinoti, tik tada mums bus įdomu, ‒ vienam portalui porina televizinės virtuvės ekspertas Laurynas Šeškus. Ką gi, profesionalas kalba – reikia klausyt. Kita vertus, kažin ar zvonkių palyginimas su giminėm toks taiklus. Jei ten kokia Mijė dainuoja, atsibosta man, bet, jeigu mano teta iš Dirvonų kaimo taip kaskart trauktų, žinoma, tikrai neprieštaraučiau kasdien į ją žiūrėt...
TV pasaulį gamina. Gamina iš realybės likučių – to, ką žmogui galima pasiūlyti po darbo, po sunkios dienos, to, kas jam dar liko savam pasidžiaugimui. Oi, būta ir nekokių blynų, būta – kad ir „Be pykčio“. Bet ar dažnai juos valgėm? – klausia L. Šeškus. Nedažnai ‒ veikiau pasigrožėti norėjome lyg kokiu eksponatu, neva, mat, ir intelektualams TV rodo, ar susitapatinti, neva, matai, tik tai težiūriu.
Čia toks dalykas kaip koks auksinis žiedelis ant rankos – ana, matai, išgaliu, turiu, ana, suprantu, protėju, intelektualas esu. Bet ar laidos „Be pykčio“ vedėjas toks jau ir nekaltas – tik tam, kad dvasiškai mus pamokytų ten buvo besėdįs? Gal ir specialiai nesistengdamas, bet pasiekė savo žmogus. Pasėdėjo, pašnekėjo – knygų tiražai išaugo, žmonės ėmė žinot, studentai mieliau kursą rinktis, kitas gi, mat, ir į VDU filosofiją dėl Leonido Donskio stoja. Taigi ne tik tą virtuvę skanaut, bet ir joje pavirt ne pro šalį. Išvada viena – yra čia tikrai gero.
Televizija – juk kaip ir maistas – skirta atsipalaidavimui, ne alkio malšinimui. Valgome, kai norim pramogų. Jauti alkį – pakramsnok knygą ar su mylimuoju prie berželio pasėdėk, o televizija – ne koks dvasinis vadovas: juk blynai ne sveikuoliams skirti. Matyt, šiuo požiūriu, svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą, harmoningai žvelgti į pasaulį, saikingai vartoti. Juk blynų persivalgius nutukimas gresia, kaip ir neužvalgius – kažkoks induistinis veganizmas, suburiantis piktus nuo alkio žoliaėdžius, intelektualinis snobizmas...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!