Pirmas buvo pašalintas A. Jis turėjo tik vieną koją. Tai buvo ryškus ir akivaizdus skirtumas, nes visi kiti turėjo po dvi kojas.
B buvo juodaodis. Bendruomenė išvijo jį su didžiausiu triukšmu. Taip pat buvo atstumta ir siauraakė C, ir jų abiejų vaikas D.
E taip pat buvo kažkoks įtartinas. Visa bendruomenė tikėjo į Dievą, vaikščiojo bažnyčion, o jis net neapsimesdavo, kad taip daro. Jį taip pat reikėjo išmesti.
F turėjo autizmą. Dėl to nelabai suprato, kodėl čia visi ieško kitokių, ir apskritai, kas ir kodėl čia dedasi. Kai jai pasakė „tu kitokia“, ji į tai atsakė „beprasmybė“. Todėl buvo išmesta per jėgą.
G žavėjosi F dėl jos nepriklausomybės. Ir po F žodžių susimąstė ir pareiškė, gal iš tiesų beprasmiška atstumti kitokius. Jis buvo išvytas, nes dauguma manė kitaip.
Bendruomenė išsigando. Staiga jie suprato, kad dėl vienintelio netinkamo žodžio išmestas gali būti bet kuris iš jų. Todėl išoriškai stengėsi atrodyti visiškai normalūs ir tikrus savo jausmus slėpti po daugybe kaukių. Taip pat jie ėmė vadovautis principais „puolimas geriausia gynyba“ ir „jei ne aš, tai mane“, todėl dar aršiau ėmė ieškoti kitokių.
H buvo stora. Tokia gana apkūni. Jai irgi kliuvo.
Panašiai kaip ir I, kuri buvo ryža ir strazdanota.
O J buvo mažas. Daug žemesnis už kitus.
K blogai sekėsi fizinis. Nesportiškas buvo jis. Ir dar nešiojo storus akinius. Pakankama priežastis atstumti.
Paskui keletas žmonių (L, M, N, ir O) sugalvojo, kad būti kitokiam yra labai krūta. Jie patys savanoriškai nusprendė tokiais tapti. Jie nusidažė plaukus įvairiom spalvom, pasidarė originalias šukuosenas, apsirengė keistais drabužiais ir ėmė maištauti prieš mainstreamą, vadindami juos beveidžiais ir pilka mase.
Išaiškėjo, kad du vyrukai, P ir R, labiau domisi ne merginomis, bet vienas kitu. Kurį laiką tai buvo pagrindinė likusių bendruomenės narių pokalbio tema, aišku, prieš tai vaikinai buvo primušti, apspjaudyti ir išmesti lauk.
Liko 5 žmonės. Išlikti pasidarė dar sudėtingiau. Kitokių jau nelabai galima buvo rasti, nes kiekvienas labai stengėsi supanašėti su kitais.
Tiesa, S rengėsi nelabai madingais drabužiais. Nebuvo turtinga. Negalėjo sau leisti nusipirkti šio dailaus sijonėlio už 200 Lt. Draugėms pasidarė ne lygis su ja tąsytis.
Vėl nebeliko kitokių. Negi tai reiškė, kad išnyks tas nuostabus jausmas, kuris atsiranda tada, kai randi dėl ko užsipulti kitą žmogų ir išsityčioti iš jo? Negi dabar nebebus galima pasijusti galingam, kai paniekini kitą?
Na jeigu natūraliai niekas nepadaro klaidų, dar juk lieka galimybė dirbtinai tas klaidas sukurti. Tereikia paimti žmogaus pasakytus žodžius, interpretuoti juos savaip, prikurti ką nors savo ir paskleisti gandus. Reikia į akis sakyti viena, galvoti kita, o už akių sakyti trečia. Kitaip pralaimėsi šį socialinį žaidimą.
Pralaimėjo T. Gal nebuvo taip ištobulinusi veidmainystės ir apgaulės meno.
Paskui atkrito U. Dėl to paties. Kur du, trečias nereikalingas.
Liko du asmenys. Lyg ir galima būtų baigti visa tai. Bet ne. Juk konkurencija yra. Ir apsimetinėjimo įgūdžiai, kurie per tą laiką taip įaugo į kraują, kad neapsimetinėjimas ir tiesioginis kalbėjimas atrodytų kažkas nenatūralaus.
Vis dėlto, V pralaimėjo. Atsibodo jai visada jaustis prastesnei už Z. Atsibodo tai, kad Z nuolat rodo savo pranašumą. „Sutinku su F ir G, viskas čia beprasmybė, visas tas bendravimas. Aš pasitraukiu“, - pasakė V.
Ar Z buvo laiminga dėl savo pergalės? Kurį laiką - taip. „Nevykėliai visada randa pasiteisinimą“, atsakė ji į V žodžius. Dabar ji buvo nugalėtoja. Vienintelė. Nepakartojama. Išskirtinė. Išskirtinė? Išskirtinė? Ką? Juk tikslas buvo pritapti.
Tie, kurie kažkuo skyrėsi, juk buvo nurašomi. Dabar, kai aplink nebuvo nieko, prieš ką reiktų pasirodyti, Z galėjo sutelkti savo mintis kitur. Ji blankiai prisiminė ankstesnį gyvenimą, kol tas socialinis žaidimas nebuvo prasidėjęs. Ji prisiminė tuos žmones, kuriuos pati atstūmė ir iš kurių tyčiojosi.
A juk buvo geras žmogus. Kas, kad be kojos. Bet juk tuomet visa tai dar tik buvo prasidėję, ir tai buvo ryškiausias skirtumas. Ir koks skirtumas, kuo tikėjo E? Koks skirtumas, kaip atrodė H, J, I ir K? Z atsiminė, kaip anksčiau kalbėdavosi su H apie mergaičių gyvenimą. O kas po to? Ji stovėjo su išrinktųjų būreliu ir vadino H „stora karve“. Bet kam visa tai?
Z pasijuto panaši į F, kuri nelabai suprato aplinką ir nuolat klausinėdavo „kodėl?“ Prisiminė, kaip vos visam tam prasidėjus F klausė „Ar jūs kažką žaidžiate? Ar čia vaidinimas? ką man daryti?“ Taip, juk tai ir buvo vaidinimas, po galais. Absurdo spektaklis. Beprasmybė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!