aA
Baltų genčių atstovams lietuviams ir latviams likimas lėmė gyventi šalia. Bet jie nesugebėjo susivienyti ir bendrom jėgom pasipriešinti okupantams 1940 metais, nors po karo į kovą su priešu pakilo drąsiai.
Partizanų bunkerio užpuolimas: sprogimų pragare sužeistieji degė gyvi
© DELFI / Tomas Vinickas

Latvijoje partizaninio karo sąlygos buvo kitokios nei Lietuvoje. Ten gamta palankesnė, didesnis šalies miškingumas. Tačiau ten tada buvo mažiau šaukiamojo amžiaus vyrų, nes Antrojo pasaulinio karo metu labai daug jų kariavo prieš rusus Vermachto pusėje.

Manoma, kad SS latviškoje brigadoje ir kituose daliniuose iš viso buvo apie 140 000 latvių. Apie 50 000 jų žuvo. Dėl šių objektyvių priežasčių partizaninis pasipriešinimas okupantams Latvijoje nepasiekė tokių mastų kaip Lietuvoje.

Vienos žiaurios kautynės po kitos

Aktyviausiai su kaimynais latviais bendradarbiavo šiaurės Lietuvos laisvės kovotojai, ypač rokiškėnai.

1944 m. pabaigoje po Antazavės mūšio, Antanas Streikus ir Kazys Ramanauskas, gelbėdamiesi nuo persekiotojų su 100 vyrų būriui pasitraukė į Latvijos miškus.

Ten jie kurį laiką glaudėsi globojami Latvijos partizanų. 1945 m. birželį 85 kovotojai miške susikovė su enkavedistais. Po kautynių partizanai patraukė į Agurkiškio mišką. Kitą dieną enkavedistų dalinys, sulaukęs pastiprinimo, vėl puolė partizanus. Mūšis truko visą dieną.

Sutemus partizanai vėl sėkmingai pasitraukė į Latviją, į Raudinės miškus. Rudenį šiuose miškuose įvyko dar vienos žiaurios kautynės. Čia žuvo Antanas Streikus ir daug lietuvių bei latvių kovotojų.

Kovų už Lietuvos laisvę veteranas Antanas Streikus-Tamošiukas (1897 01 02-1945 09 28) gimė Maniuliškių kaime, Samanų apylinkėje, Zarasų apskrityje. 1919 m. jis buvo priimtas savanoriu į DLK Algirdo II pėstininkų pulką. Pasižymėjo mūšiuose su bolševikais ir lenkais, buvo sužeistas.

Paskui jis grįžo į gimtinę, kur buvo aktyvus šaulių sąjungos narys. Praūžus karo audrai, Antanas tapo aktyviu rezistentu. Deja, jis anksti žuvo. Jo darbą tęsė sūnus Juozas, kuris ėmė vadovauti būriui ir užmezgė ryšius su latvių partizanais. Jie dažnai veikė kartu.

Latviai drauge su lietuviais

Laikas dar nesulygino buvusių Ilūkstės partizanų vado latvio Stasio Urbono bunkerių Dunavos miške. Trijuose gerai įrengtuose bunkeriuose po kautynių sustodavo latviai ir lietuviai.

Po 1945 metų S. Urbono tikslas buvo suvienyti Lietuvos ir Latvijos partizanus bendrai kovai prieš okupantus. Dėl to okupantai Lietuvos-Latvijos pasienyje sukoncentravo gausias enkavedistų ir smogikų pajėgas. Vasarą pie 30 enkavedistų surengė pasalą, tačiau partizanų neaptiko. Matyt šiems ryšininkai pranešė apie pavojų.

Tuomet enkevedistai sulaikė Keirio brolį miškininką ir įsakė organizuoti 4 pastotes kareiviams vežti į Ilūkstę. Pakeliui juos pasitiko Fričo ir Juozo Streikaus vyrai. Jie baudėjus apsupo ir atidengė ugnį.

Sužeistiems enkavedistams Romanovskiui ir Popovui pavyko nusigauti iki savo buveinės ir paskambinti į Bebrenę papulkininkiui Škelei. Į kautynių vietą greit atvyko MGB kareiviai. Tačiau ten jie rado tik 7 nukautus enkavedistus.

Netrukus NKVD viršininkass surinko būrį enkavedistų ir ėmė sekti partizanus. 1945 m. liepos 2 d. atvyko du sunkvežimiai enkavedistų. Rubenės miške, apie 2 km nuo Rubavos centro, įvyko kautynės.

Okupantai buvo apsupti. Liudininkų tvirtinimu, visi jie žuvo. Deja, partizanai nepamatė trečio sunkvežimio, kuris pakeliui buvo sugedęs, todėl į mūšio vietą atvyko kiek vėliau. Dėl to, netikėtai užpulti krito 6 latvių „Jutis“ būrio partizanai.

Spalį S. Urbono partizanams teko kelias valandas kautis su dviem okupantų daliniais. Apsupti Dunavos miške vyrai gynėsi, o pritrūkę šaudmenų, nepastebimai pasitraukė. Jie persikėlė į miškus, o vėliau iškeliavo į Lietuvą ir čia įsirengė bunkerius.

Partizaniniai apiplėšimai

Kito šiaurės Lietuvos partizanų vado Balio Vaičėno būrio užuomazga buvo dvi grupės vyrų iš gretimų kaimų. Pirmąją sudarė Andrikavos miške besislapstą Kalnočių, Mažeikių, Niaukių ir Vaičėnų kaimų vyrai. Čia susibūrė Albinas ir Balys Dručkiai, Juozas Vaičėnas ir kiti partizanai.

Grupei vadovavo didžiausią karinę patirtį turintis Balys vaičėnas. Antrąją grupę sudarė Deksnių miške besislapstantys Antanašės, Navikų ir Vairiškio kaimų vyrai: jų vadas Petras Petkūnas, Antanas ir Stasys Kligiai, Antanas Kundelis, Jeronimas ir Julius Smalinskai, Petras Pauliukas ir Juozas Žaržojus. Vėliau P. Petkūno grupė prisijungė prie Balio Vaičėno partizanų.

Būrio vadu tapo B. Vaičėnas-Lordas, o P. Petkūnas-Kietis buvo paskirtas jo pavaduotoju.Junginys pasivadino Obelių Vyties būriu. Gretimuose Aleksandravėlės, Kriaunų, Juodupės ir Rokiškio apylinkėse kūrėsi kiti kovotojų būriai.

Dauguma jų 1944-1945 m. žiemą prisijungė prie besiformuojančių didelių partizanų junginių – prie pietryčių Latvijos partizanus centralizuoti mėginusio Tėvynės sargų susivienijimo 2-osios divizijos Ilūkstės pulko, leitenanto Petro Gudo vadovaujamo Lietuvos laisvės armijos (LLA) Juodupės bataliono Gerbatų miške ir leitenanto Mykolo Kazano-Mutkos (vėliau Siaubo) vadovaujamos kuopos Antazavės šile.

Partizanai aktyviai „medžiojo“ kompartijos aktyvistus. 1946 m. spalio 23 d. Imbrado valsčiuje Suvieko kaime jie apšaudė posėdžiaujantį partijos aktyvą. Buvo nukautas Zarasų Vykdomojo komiteto pirmininkas E. Misiūnas, Suvieko apylinkės pirmininkas P. Berdinskas ir sužeista Zarasų kompartijos instruktorė P. Arulienė.

Atlikę užduotį partizanai pasitraukė į Latviją į Ilūkstės rajoną. 1947 m. balandžio 6 d. A. Ivoškos būrio kovotojai likvidavo Ilūkstės rajono MVD viršininką Sokolovą, MGB įgaliotinį Usovą ir du kareivius. Latvių partizanų būrys „Jutis“ 1947 m. rugpjūčio 16 d. nušovė Ilūkstės MGB viršininko pavaduotoją majorą Buniną ir vieną kareivį.

Po dveijų dienų buvo nušauta agentė Ostrovskaja, kuri vyko į Rubeno apskritį su užduotimi. 1947 m. rugpjūčio 27 d. „Jutis“ vyrai apiplėšė siauruką Jakabpilis-Akniste. Buvo pagrobta 30 000 rublių. Spalio 25 d. šis traukinukas buvo apiplėštas antrą kartą. Šį kartą partizanų laimikis buvo 35 000 rublių.

Bendradarbiavimas tęsėsi

Trečiais partizanavimo metais, 1946 m. pavasarį Lietuvos miško brolių žvilgsnis vis dažniau krypo į Latvijos teritoriją, nes ten didesni miškai. Dabar jų kontroliuojama teritorija išsiplėtė iki Ilūkstės apskrities Pruodės miško.

Keliaudamas Lietuvos-Latvijos pasienio miškais B. Vaičėnas-Lordas su vyrais tapo išsklaidytų Obelių, Kriaunų, Aleksandravėlės, Juodupės vyrų, o taip pat Latvijos teritorijoje Garsenės, Pruodės, Slatės bei Skrudalienos valsčių partizanus suvienijusia figūra (iki 1947 m. rudens).

Šiaurės rytų Lietuvos ir pietryčių Latvijos pasienyje veikusių partizanų po 1946 m. išblaškymo, vienijimasis buvo baigtas 1947 m. spalį, kuomet prie B. Vaičėno-Lordo formuotės prisijungė Juozo Streikaus-Stumbro būrys.

Dar anksčiau, 1946 m. B. Vaičėno vadovavimą pripažino ir Alfonso Gasiūno-Gandžio bei Voldemaro Silinio (Silinš)-Tėvo partizanų grupės. Abi šios grupės veikė Lietuvoje Juodupės ir Latvijoje Garsenės valsčių sandūroje – Gerbalų ir Garsenės miškuose.

Garsenės kuopoje, kuriai vadovavo Silins (Tėvas) kovojo ir 9 lietuviai. Šių lietuvių dėka latvių partizanų dalinys, netekęs vadovybės latvijoje, tapo lietuvių Vyties (B. Vaičėno) būrio dalimi.

Priešams krečiant miškus Lietuvoje, latviai padėdavo B. Vaičėno būriui surasti slėptuves Latvijos teritorijoje. 1946 m. rugsėjo mėn. Silins-Tėvo latvių kovotojų grupė lietuviams obeliečiams perdavė kulkosvaidį ir taip sustiprino jų ginkluotę.

Bendradarbiavimas tęsėsi iki pat Silins-Tėvo legalizacijos 1946 m. rudenį. Po 1947 m. sausio 7 d. skaudžių netekčių B. Vaičėnas su savo vyrais vėl pasitraukė į Latviją. Jakabpilio apskrityje, Statės valsčiuje, Lucanų kaime Jurio ir Emilijos Ruzgų sodyboje bunkeryje jie žiemojo. Čia jiems pavyko užmegsti nuolatinį ryšį su giliau Latvijos teritorijos miškuose (tarp Pruodės ir Slatės) susiformavusiu lietuvių ir latvių junginiu „Jutis.“ Šis junginys pradėjo burtis 1946 m. pavasarį.

Partizanai veikė 5 grupėse

Kitas legendinis partizanų vadas Juozas Streikus-Darius pradėjo burti M. Kazano kuopos partizanus po jų vado žūties 1945 m. liepos 7 d Dusetų valsčiuje Jaskoniškių kaime. Iki 1947 m. rudens į J. Strekaus būrį taip pat įstojo keliolika latvių. Šiame būryje tarpais apsilankydavo Streikų seserys: Ona Streikutė-Rūta ir valė Streikutė-Piemenaitė.

Šiame jungtiniame lietuvių-latvių miško brolių būryje tada buvo 37 kovotojai. Glaudūs ryšiai siejo latvių partizanų vadą Janį Ruzgį ir lietuvį Juozą Streikų. Trys broliai Ruzgai: Janis, Vytautas ir Pranas buvo partizanai, o sesuo Valentina ryšininkė. Esant reikalui ji puikiai valdė ir ginklą.

Vadų pasitarimuose J. Ruzgus kvietė Lietuvos ir Latvijos partizanus susivienijus pakilti į žūtbūtinę kovą su okupantais. 1947 m. Ilūkstės ir Jakabpilio apskrityse partizanai veikė pasiskirstę į 5 grupes. Vienai iš jų vadovavo J. Ruzgus. Ši grupė turėjo platų ryšininkų tinklą, kuris aprūpindavo maistu, vaistais ir kitais būtiniausiais reikmenimis.

Nepakeičiamas kovotojų žvalgas buvo Karlis Upskus. Įgijęs enkavedistų pasitikėjimą jis tapo stribų būrio vadu. Jis pranešdavo J. Streikaus būrio vyrams apie MGB rengiamas operacijas. Karlis perdavė partizanams nemažai ginklų ir šaudmenų.

Kai 1947 m. rugsėjo 9 d. nuo išdaviko Pleps kulkos žuvo J. Fričas, tuomet latvių ir lietuvių partizanų junginiui pradėjo vadovauti J. Streikus. Tačiau 1946 m. pavasarį Streikus pasiūlė Ilūkstės ir Jakabpilio apskrityse veikiančių būrių vadu išrinkti Balį Vaičėną. Išdaviko Pleps pastangomis 1948 m. kovo 9 d. partizanus apsupo okupantų kariuomenė. Žuvo vadas J. Ruzgus ir partizanai: Alis Baltauras, Ana Kapitkova ir Janis Baltmanis.

Apsupo ir susprogdino bunkerį

Apie lietuvių ir latvių vieningą kovą su okupantais liudija paminklai. Netoli Ilūkstės stovi paminklas dviems latvių partizanams, kurie kovodami kartu su lietuviais, krito mūšyje. 1947 m. gruodžio 1 d. Asarėje, Valainės vienkiemyje po grindimis buvo didelis bunkeris.

Čia žiemodavo lietuvos partizanai. 1948 m. sausio 1 d. enkavedistai bunkerį apsupo ir susprogdino. Kautynių metu žuvo Jonas Navickas, Jonas Bakšys ir Pranas Beliauskas. Prie kelio į Silatę ir Asarę Lucani vietovėje dar yra išlikę akmeniniai pastatai, kur buvo didelis bunkeris.

Jame žiemodavo J. Streikaus ir J. Fričo vyrai. Dar tebėra ir akmens pastatų liekanos Olgos Vaivodos vienkiemyje, kur dažnai lankydavosi ir ilsėdavosi J. Streikus su savo kovotojais. Tebėra ir gyvenamas namas netoli Aknistės.

Čia kelio posukyje į Susėją kautynėse su enkavedistais žuvo kuopos vadas Albertas Kaminskas ir 5 partizanai. Subatės miestelyje į smėlio karjerą okupantai veždavo ir į duobes mesdavo žuvusių partizanų kūnus.

Latvė Marija Radvila Glumane iš Baltimuiži kaimo prisimena: „Latvijos ir Lietuvos partizanus rėmiau iki 1951 m. Juos maitinome ir saugojome. Iškūrendavome pirtį. Pas mus užeidavo Adolfas Žukauskas, Vladas ir Pranas Daminauskai. Su jais kartais būdavo ir partizanė Elenutė.

Ėjo 1947 metai, keli partizanai buvo sužeisti, todėl manęs paprašė jiems parūpinti vaistų. Tris kartus važiavau į Subačių Lietuvoje. Grįžusi vaistus padėdavau į sutartą vietą. Po arešto, Panevėžyje mane suvedė į akistatą su broliais Daminauskais. Neprisipažinau, kad juos pažįstu. Mane areštavo du kartus: 1948 ir 1951 m. Labai mušė, tačiau aš neprisipažinau.“

Tragiška kova miške

Dėl jau minėtų priežasčių Latvijoje ne tik silpnesnis buvo ginkluotas pasipriešinimas. Skirtingai nei Lietuvoje, visos Latvijos partizanus vienijanti organizacija niekuomet nebuvo sukurta. Veikė tik regioninės organizacijos Kurzemėje ir Vidzemėje.

1948 m. pabaigoje Lietuvoje prasidėjęs trtečiasis partizaninio karo laikotarpis pasižymėjo didžiausiu organizuotumu. Kulminacija tapo 1949 m. vasario 16-os Deklaracija. Tačiau dar prieš 1948 metus B. Vaičėno vadovaujama jungtinė iš lietuvių ir latvių sudaryta Vyties kuopa tapo vieningo Lietuvos antisovietinio ginkluoto pogrindžio dalimi.

Už ištvermę ir pasiryžimą kovoti dėl Lietuvos laisvės, 1948 m. birželio 14 d. B. Vaičėnas-Liubartas buvo oficialiai paskirtas Vyties kuopos vadu. Oficialus pavedimas tarpininkauti užmezgant Vytauto apygardos vadovybės ryšius su Latvijos antisovietinio pogrindžio vadovybe, taip pat netrukus buvo gautas.

Deja, dėl žūčių, Latvijos kovotojų jau teko ieškoti net Jakabpilio apskrityje. 1949 m. balandį Garsenės miške vykusiame susitikime su Vyties kuopos atstovais, latviai sužinojo, kad Lietuvoje kitaip nei Latvijoje, vis dar veikia centralizuoti pogrindžio štabai, jeidžiama antisovietinė spauda.

Latvių ir lietuvių partizanų tragiška kova su okupantais įvyko 1949 m. kovo 17 d. Lielaucės miške, tarp Ilės ir Zebrenės kaimų (Dobelės r.) buvo latvių ir lietuvių kovotojų dalinys, kuriam vadovavo Visvaldis Brizga (Karlis Krauja). Būrys veikė Dobelės rajone. Jie buvo įsirengę didžiulį (50 m ilgio) bunkerį su dviem ilgais išėjimais.

Latvijos didvyris Karlis Krauja tuo metu buvo išvykęs iš bunkerio, todėl liko gyvas. Jis žuvo vėliau, o mūšio metu likę gyvi jo draugai įsijungė į junginį „Daugavos vanagai.“ Po žiauraus, kelias valandas trukusio mūšio, Ilės bunkeryje žuvo latviai.

Šiame bunkeryje žuvo ir 7 lietuviai: Benediktas Povilaitis-Benis, Jonas Rutkus-Jurginas, Alfonsas Krikščiūnas-Šermukšnis, Kazys Krikščiūnas-Smilga, Jonas Krikščiūnas-Neiranas, Anicetas Rutkus-Tervinskas ir Pranas Gelažius-Klonis, Direktorius. Žuvusiųjų tarpe jauniausiam buvo 19, o vyriausiam – 48 metai.

Latvis Moderis Zihmanis, kuriam pavyko iš bunkerio pabėgti, prisimena: „Buvome apsupti. Viršum bunkerio sproginėjo minosvaidžių minos ir granatos. Partizanai ryžosi gintis iki mirties. Jie susprogdino gynybai parengtas minas, kurių smogikai nerado ir neišminavo. Partizanai atsišaudė pro abi išėjimo angas. Daugelis buvo sužeisti. Mūšis truko 3 valandas. Atrodė jis neturės pabaigos.

Prasiveržti neįmanoma: smogikų kariniai daliniai minosvaidžiais apmėtė bunkerį. Viskas aplinkui degė. Ugnis veržėsi per sprogimų padarytus plyšius. Iš bunkerio galo atbėgo Benediktas. Kraujuojantis, sunkiai sužeistas. Jam skeveldros suskaldė alkūnės kaulus. Nevaldoma ranka bejėgiškai karojo.

Tiksliau tik tai, kas buvo iš jos likę. Vyrai paskubomis sustabdė kraujavimą, sutvarstė žaizdas. Jis nedejavo. Valios pastangomis sveikąja ranka laikė automatą ir sakė, kad dar galės šaudyti kita ranka. Ugnies ir sprogimų pragare vieni jau merdėjo, gyveno paskutines minutes, o kažkam prasidėjo isterija...

Daugelis mūsų jau buvo žuvę, gulėjo čia pat ant žemės šalia besikaunančių. Gyvieji duso nuo dūmų. Dar po keliolikos sprogimų bunkerio lubose prasivėrė platus plyšys. Degė gultai, sienos. Užsiliepsnojo net partizanų apranga. Pro plyšius veržėsi gaivus oras, dar palaikantis gyvybę. Pylėsi skeveldrų lietus.

Iš ilgojo bunkerio galo atbėgo sužeistas būrio vadas Pranas Gelažius-Klonis. Pasilenkęs prie Benedikto, pamatė subintuotą ranką, apsikabino. Abu jie buvo stiprūs, galingi, narsūs vyrai, atlaikę daug kautynių. Įgriuvo bunkerio lubos. Kareiviai pripylė į bunkerį benzino ir padegė. Sužeistieji degė gyvi.“

Laisvės dvasia gyva mumyse

Ilės bunkeris buvo ypač svarbus „Jutis“ ir „Daugavos vanagų“ susitikimo punktas. Tai buvo savotiška tvirtovė, suręsta iš rąstų ir paruošta gynybai. Čia buvo autonominė elektros stotis, o teritorija buvo užminuota.

Šiame bunkeryje, didvyriškoje beviltoškoje kovoje su okupantais buvo parašyta latvių ir lietuvių partizanų presaika: „Mes gimėme prie Baltijos laisvi, mes žūsime, kad liktume laisvi.“ Ar ne šitų jaunų žmonių laisvės dvasia gyveno mumyse per ilgus okupacijos metus ir prasiveržė galingu impulsu Atgimimo metais, pašaukusi mus į Baltijos kelią?

Gaila, tačiau po Atgimimo Latvijos ekskomunistai neleido tyrinėti šio mūšio vietos ir uždraudė didvyrius palaidoti karių kapinėse. Tačiau latviai nepaisė draudimo ir surinkę palaikų likučius juos palaidojo Dobelės karių kapinėse. Bunkeris buvo atstatytas 2014 metais. Virš jo iškilo monumentas čia žuvusiems didvyriams.

Iki 1953 metų Latvijoje žuvo 2422 partizanai, o kartu su suimtais ir sušaudytais – 2905. Daugiau nei 2000 sovietinių okupantų amžiams atgulė šioje žemėje. Lietuvoje žuvo daugiau nei 20 000 laisvės kovotojų. Kiek žuvo okupantų – niekas nežino.

Kęstutis Girnius savo knygoje pateikė duomenis remdamasis sovietų „statistika.“ Reikia manyti jog realūs skaičiai yra daugiau nei dešimteriopai didesni.

Balys Vaičėnas-Liubartas su keliais būrio kovotojais žuvo išduotas 1951 m. balandžio 10 d. Strazdų kaime prie Balošo ežero Utenos apskrityje. Ilgiausiai išsilaikė broliai Streikai. Likę dviese jie gyveno bunkeryje Plunksnuočių miške.

Per giminaičius – buvusius ryšininkus juos pasiekdavo raginimai pasiduoti. Gavę raštišką Vidaus reikalų ministro generolo Liaudžio garantiją, 1958 m. liepos 18 d. Juozas ir Izidorius Streikai bei Vladas Krasauskas pasidavė Obelių rajono milicijos viršininkui Kišonui.

Neilgai pabuvę laisvėje Streikai ir Krasauskas 1961 m. buvo suimti. 1962 m. birželio mėn. teismo nuosprendžiu Izidorius Streikus ir Vladas Krasauskas buvo nuteisti po 15 metų, o Juozas Streikus – mirties bausme sušaudant.

Šis atvejis eilinį kartą parodo ką reiškia komunistų „garantijos“ ir jų „garbės“ žodis. 2019 m. lapkričio 11 d. buvo paskelbta kog Vilniuje Našlaičių kapinėse buvo surasti ir DNR būdu identifikuoti Juozo Streikaus palaikai.

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(34 žmonės įvertino)
4.6471

Pandemijos dienoraštis: Europos degalinėse ne taip gerai, kaip atrodo (16)

Šeštadienis, kovo 21 d. Važiuoju iš Anglijos. Persikėliau iš Doverio į Dunkerque ir atvažiavau...

Kurjeris kreipėsi į Vilniaus merą: tokiu metu turime vieną prašymą (11)

Gerbiamas Mere Remigijau Šimašiau, tikrai džiaugiuosi matydamas, kokių priemonių imatės...

Dėl prekių pristatymo įsiutęs kaunietis: ir taip jau neįmanoma apsipirkti, o dabar dar atšaukė! (111)

Dėl viruso, dėl karantino , darosi sunku net apsipirkti. Ne man vienam taip, visi žinome situaciją.

Jei medis kalbėtų: mano laiškas vilniečiams ir merui (7)

Aš esu medis, Klevas, tiksliau – Paprastasis Klevas. Lotyniškas mano pavadinimas Acer Platanoides....

Grįžę iš užsienio: oro uoste mus pasitiko su kariuomene, tačiau paskui – nesusipratimai (50)

Oro uoste mus pasitinka dvi darbuotojų grupės: Lietuvos kariuomenė ir Nacionalinio visuomenės...

Top naujienos

Lietuvoje – dar 24 koronaviruso atvejai  iš viso – 382 užsikrėtę (105)

Sveikatos apsaugos ministerija skelbia, kad koronaviruso atvejų skaičius šalyje siekia jau 382....

Rusijos sostinėje – nerimo ženklai: Maskvoje paslapčia telkiami Putinui lojalūs kariai (171)

Šimtai kolonomis į Maskvą judančių autobusų, pažymėti „atsargiai – vaikai“. Tokius...

Nušalintas Kauno klinikinės ligoninės vadovas: aš nieko blogo nepadariau sprendimą vadina politizuotu (784)

Nuo pareigų nušalintas Kauno klinikinės ligoninės vadovas Albinas Naudžiūnas sako, kad...

Tomas Sinickis. Ne pramogų pasaulėlio oligarchėliams šiuo metu labiausiai reikia pagalbos (179)

Susirūpinęs kultūros žmonių padėtimi, vakar naktį, apie 01:00 val., parašiau redaktorei...

Atkakliausius auklės baudomis: prie jūros traukia būriais, klesti prekyba iš automobilių (851)

Perspėjimai nesibūriuoti viešose vietose skamba jau ne vieną savaitę, tačiau vienas aikšteles...

Italijoje ir Ispanijoje – rekordiškai daug mirčių, Trumpas pasitelkė karo atvejais numatomus įgaliojimus (85)

Pasaulyje nenumaldomai augant naujuoju koronavirusu užsikrėtusių žmonių skaičiui, Italijoje...

Iš Arkties atplūsta šaltas oras: laukia sniegas ir stiprūs vėjo gūsiai (23)

Gražūs, šilti orai viliote vilioja į lauką. Tačiau šias viliones greitai nuslopins smarkiai...

Sporto medicinos gydytojas: cholesterolis nėra blogas, vanduo gali pakenkti, o keto dietos efektas – iliuzija

2 litrų vandens per parą gerti nereikia, sulčiaspaudę galite išmesti, o laikydamiesi išgirtosios...

Po pakartotinių neigiamų koronaviruso atsakymų, į darbą grįžta apie 30 Panevėžio medikų (25)

Trisdešimties iš 51 mediko, buvusių karantine po Panevėžio ligoninėje pacientui nustatyto...

Klaipėdoje diegiama naujausia COVID-19 testavimo sistema (8)

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL) pradedama diegti visiškai automatizuota tyrimų...

|Maža didelių žinių kaina