Prasidėjo išpardavimų karštinė. Mama užsuko į Panevėžyje, pačiame miesto centre įsikūrusią rūbų parduotuvę, laikomą bene viena iš nedaugelio kokybiškų ir prabangių. Ji - nuolatinė šios parduotuvės klientė, visai neseniai įsigijusi vasarinę suknelę su nuolaida už 400 Lt. Tada nusprendė įsigyti dar ir palaidinę su sijonu.
Tačiau atvažiavusi pas mane į Vilnių, kur didesnė pasiūla, mes jai išrinkome kitą kostiumėlį, tad tą nusprendėme grąžinti. Praėjo savaitė nuo pirkimo (bet įstatymas numato 14 dienų grąžinimą), mama pasirodo parduotuvėje su čekiu ir prašo padaryti grąžinimą. Iki tol buvusios patenkintos vyresnio amžiaus pardavėjos pokalbį pradėjo taip: „ponia, na, Jūs nerimta klientė! Pas mus tik rimti klientai lankosi! Na, jūs gi matavotės, viskas tiko, tai kas dabar nutiko? Na, nežinau nežinau, kaip čia taip dabar“...
Grąžinimas buvo atliktas, bet mano mama išėjo su kartėliu. Dabar net nejauku užeiti į tą parduotuvę, miestas nėra didelis, tokių parduotuvių klientų nėra daug, tad visus nesunku atsiminti. Mama pasijautė per prasta, nerimta klientė šiai parduotuvei. Nesvarbu, kad ji su savo draugėmis ir kolegėmis per sezoną įsigyja po keletą prabangių rūbų. Vadinasi, esi rimta tik tol, kol perki.
Gaila, kad pardavėjom šiuo prekybininkams sunkiu laiku vis dar neįprasta dirbti pagal kultūringo, taktiško elgesio modelį, o šūkis „klientas visada teisus“ - čia negirdėtas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!