Taigi, apie pinigus iš „oro“. Iš kur atsiranda „netikri“ pinigai? Mūsų pasaulinė bankinė sistema sukurta taip, kad yra puikios sąlygos „daryti“ pinigus iš nieko. Sistema veikia taip: tarkime, jūs padėjote į banką 100 tūkst. litų indėlį arba tiesiog banke laikote tokią sumą. Ir bankas jau gali pasilikti tik 10 proc. (privalomas rezervas), t.y. 10 tūkst. litų. (Lietuvoje - dar mažiau), o 90 tūkst. paskolinti. Tas, kas pasiskolins, už kažką atsiskaitys, pinigai vėl nukeliaus į banką (tą patį arba kitą banką - tai sistemai įtakos iš esmės nedaro), ir bankas vėl galės pasilikti 10 proc., t.y. 9 tūkst. litų, o 81 tūkst. litų paskolinti, ir ši grandinė tęsiasi. Finale gauname, kad bankas, turėdamas jūsų 100 tūkst. litų paskolinti kitiems gali apie 900 tūkst. litų. Iš kur atsirado 800 tūkst. litų? Ogi iš „oro“. Sistema taip veikia. Taigi, tapo aišku, kaip iš nieko sukuriami niekuo nepadengti pinigai.

O linksmiausia šios sistemos dalis yra PALŪKANOS. Kai kažkas kažką pasiskolina, turi grąžinti su palūkanomis, tai tapo normalu. Klausimas: iš kur atsiranda pinigai palūkanoms? Atsakymas – iš niekur. Jų tiesiog NĖRA šioje sistemoje. Todėl jau iš anksto yra užprogramuoti bankrotai ir įsipareigojimų bankams nevykdymai. 

Kai mūsų Vyriausybė pasiskolina, tarkim, 50 milijonų litų pensijoms, senesnei skolai grąžinti ar dar kažkam, juk nelaikys tų pinigų buhalterijos seife. Ankščiau ar vėliau ta suma „nusės“ bankuose. Tai nereiškia nieko kito, o tik tai, kad bankai galės paskolinti jau 450 milijonų. O ką darys Vyriausybė? Ji turės mokėti palūkanas, kurios iš niekur neatsiras, todėl kels mokestines prievoles, kas duos tik trumpalaikį rezultatą, o galiausiai vėl pasiskolins. Ir taip pasaka tęsiasi.

Koks viso to finalas? Sistema numato nelinksmą finalą, kurį buvo pasiekusi jau ne viena valstybė ir visai neseniai pasiekė Graikija. Mes (Lietuva) link jo tikslingai ir nuosekliai artėjame. Valstybės skola nuo 1999 metų buvusių 12 milijardų litų auga, kaip gerai prižiūrima obelis sode, ir šiai dienai jau siekia 40 milijardų litų. Sistema veikia puikiai.

Vien išlaidos valstybės skolos palūkanoms bei skolos administravimo sąnaudoms padengti siekia apie 2 milijardus litų per metus. Tokiai šaliai, kaip Lietuva, ši suma yra LABAI didelė - visų pedagogu atlyginimus būtų galima pakelti dvigubai. Galima pasidžiaugti, kad atėjus net ir liūdnam finalui niekas badu nemiršta. Bėdų būna, bet jos visos išsprendžiamos – skolos nurašomos, depresijos išgydomos ir vėl viskas nuo pradžių.

Ką daryti?

Jei pastebėjote, pačios sistemos aš nepasmerkiau ir nesakiau, kad ji yra BLOGA. Ji nėra nei bloga, nei gera. Jei paukštis sulesa vabaliuką, tai taip pat nėra nei blogai, nei gerai. Viskas priklauso, iš kurios pozicijos žiūrėsime - iš paukščio ar iš vabaliuko.

Visų pirma, turime suprasti, kad sistemos nepakeisime, kad ir kiek rėktume atsistoję ant bačkos. Liūto ar krokodilo vegetaru nepaversi ir nereikia net bandyti. Mes, kaip žmonės, kiekvienas asmeniškai, ir visi drauge kaip viena valstybė, turime nuspręsti ir pasirinkti vieną iš dviejų: arba mes išnaudosime šią sistemą, arba sistema išnaudos mus. Kitaip nebus - kažkas skolina, o kažkas skolinasi. Lietuva, kartu su dauguma valstybių kol kas renkasi antrą variantą. O kurį variantą renkatės jūs?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!