Kitaip tariant, neturėjau iš ko rinktis. O giliai širdyje vis dar vyliausi, kad mano princas nužengs priešais mane tarytum tiesiai iš jaunystėje skaitytų meilės romanų: gražus, šaunus, romantiškas ir jausmingas...

Deja, romanų laikai jai seniai praėjo. Dabarties vyrai skaito toli gražu ne meilės romanus, ir jų romantika apsiriboja žvejybos arba ne moterų ausims skirtais nuotykiais, bet tik jau toli gražu ne širdžių užkariavimais. Su savo romantikos poreikiu ir svajinga veido išraiška galėjau būti įdomi nebent senstančiam menininkui, skandinančiam vienišą širdį ir ieškančiam įkvėpimo alkoholyje. Todėl vieną gražią dieną, nustūmusi į sielos pakampes visus griežto auklėjimo padarinius ir vidines nuostatas, mečiau į kampą žemę šluojantį sijoną, sėdau į nepažįstamos kirpėjos kėdę ir uždegiau žalią šviesą pokyčiams.

O kad būtų drąsiau, dar pakeičiau ir aplinką: užrakinau buto duris ir vienut vienutėlė patraukiau į pajūrį. Nutariau bent kartą atostogauti taip, kaip liepia mano širdis: ne glaustis prie brolio ar draugų šeimų, ne lindėti pas mamytę kaime, ne taupyti grėsmę keliančiam šildymo sezonui, bet plačiai atverti širdį ir piniginę, atmerkti akis ir pasiduoti vasaros malonėms.

Žinoma, aplinkui klegant šeimynoms su vaikučiais ir glaustantis porelėms, buvo liūdnoka net kelias valandas dardėti autobusu iki pajūrio visiškai vienai. Įpusėjus keliui jau buvau bepradedanti gailėtis, kam leidausi į šią avantiūrą, ir klausinėti savęs, ką ir kam noriu tuo įrodyti, bet prisiminiau Skarlet (iš Margaret Mitčel romano „Vėjo nublokšti“): net „vėjo nublokšta“ ji turėjo jėgų įsakyti sau apie visus nemalonumus pagalvoti vėliau. O aš juk neatsidūriau nei karo baisumuose, nei skurde. Tad suėmiau save į rankas ir pasidžiaugiau, kad štai pagaliau pravertė kadaise perskaityti romanai!

Iš autobuso išlipau aukštai iškėlusi galvą: išdidžiai ir karingai pasitikau manęs laukiantį išbandymą. Žinojau, kad bus nelengva vaikštinėti, degintis, maudytis ir vakarieniauti kavinukėse vienai. O kur dar vienišos naktys... Bet vos tik užmečiau akį į savo atvaizdą parduotuvės vitrinoje, supratau, kad čia nebeesu ta pati senoji aš: trumpi, žaižaruojantys neatpažįstama spalva plaukai, drabužiai, kokių kaip gyva dar nesu mūvėjusi, balerinos vietoje klasikinių batelių, kelioninis krepšys vietoje dalykinės konservatyvios rankinės... Ir niekas net neatsigręžė nustebęs ar pasibaisėjęs, vien tik pati viduje jaučiausi kiek keistai ir tarytum svetima pati sau.

Įsikūrusi iškarto išskubėjau pasisveikinti su jūra – buvau jos labai pasiilgusi. Mat, ji visada išklausydavo mano vienišas godas, sugerdavo liūdesį ir suteikdavo jėgų vėl eiti į priekį. Bet šį kartą jūra elgėsi taip, lyg manęs neatpažintų: taškėsi balzganais purslais ir stengėsi ne tik nutverti mane savo šaltomis bangomis už basų kojų, bet ir aptaškyti vėjyje besiplaikstantį sijoną. Visu savo vidumi pajutau, kad jūra šią vasarą žada man netikėtus pokyčius. Bet ar buvau jiems pasiruošusi?

Ar galėjau tikėtis, kad per vieną akimirką, pagaliuku rašinėjant ant bangų skalaujamo smėlio savo svajones, gali apsiversti aukštyn kojomis visas visutėlis mano gyvenimas?

Bet būtent taip ir nutiko.

Atgręžusi veidą į vėją net pati suglumau: link manęs dviračiu važiavo vyriškis. Baltas jo drabužis plaikstėsi vėjyje, o akys iš tolo šypsojosi, lyg būtų išvydęs ne moterį, o vaivorykštę. Net apsižvalgiau, ar kas nors nestovi man už nugaros. Bet nieko nepamačiau. Ir tą akimirką, pagautas vėjo, nuo mano pečių tiesiai dviratininkui po ratais nuskriejo mano šalikėlis...

Vyrukas vos spėjo sustabdyti, kad ant jo neužvažiuotų. O tada greitai nušoko nuo dviračio, pakėlė šalikėlį ir...

Toliau viskas buvo kaip meilės romane: truputį nedrąsus pokalbis, ilgiau nei akimirką nesusiduriant dar labai nedrąsiems žvilgsniams, apsikeitimas telefonų numeriais, pirmasis pasimatymas, ilgos klajonės pajūriu, bučinys leidžiantis saulei, bučinys išsiskiriant nakčiai, bučinys... sakant „Labas rytas“...

Net pati negalėjau suprasti, kokias paikystes čia šį kartą krečiu. Kas nutiko, kad iš didžiausios rimtuolės staiga tapau tokia vėjavaikiška ir nutrūktgalviška, kad net nepagalvojau, o kas gi bus, jei tai tik trumpas atostogų romanas, ir grįžusi į namus labai skaudžiai turėsiu laižytis jo paliktas žaizdas. Ar tikrai verta šiuo nepažįstamuoju pasitikėti? Vis dėlto savęs nestabdžiau. Leidausi nešama svaigulio, dar niekada nepatirtos aistros, glostoma saulėtekių spindulių ir švelnių man labai mielo vyriškio rankų...

Deja, saulėtekį keitė saulėlydis, ir nenumaldomai artėjo diena, kada mes abu, susikrovę savo atostogų lagaminus, vėl turėsime pasukti skirtingais keliais.

Viktoras nieko man nežadėjo. O ir aš vengiau kalbų apie tai, kas nutiks, kai nuostabių mūsų dienų dėžutė ištuštės. Bet kokiu atveju jaučiausi laiminga, kad patiriu tokią jausmų euforiją, džiaugiausi šia akimirka ir prisiekiau sau atsisveikinti oriai, be ašarų ir viltingų žodžių apie ateitį.

Tylėjo ir mano mylimasis. Ir tik autobusui jau pajudant iš aikštelės, tarytum išskaičiau iš jo lūpų tariamus žodžius: aš tavęs pasiilgsiu...

Grįždama visą kelią blaškiausi tarp laimės ir liūdesio, tarp prisiminimų ir nevilties. Nepaleidau iš rankų telefono, bet jis tylėjo.

Kitą dieną, neiškentusi vienatvės, nežinios ir liūdesio, pati surinkau Viktoro numerį. Abonentas buvo nepasiekiamas. Pamaniau, meilės romanas baigėsi kartu su atostogomis. Nuo šiol Viktoras vėl doras ir solidus šeimos žmogus, o telefono kortelė, kuria apdairiai naudojosi, išmesta kaip atitarnavęs ir jau nebereikalingas daiktas.

Vis dėlto numerio neištryniau, bet daugiau niekada juo neskambinau. Prabėgus kelioms savaitėms, vieną ankstyvo rudens naktį susapnavau, kad po mano langu pražydo didžiulė rožė...

Nubudusi radau naktį atėjusią Viktoro žinutę. Jis rašė lakoniškai ir trumpai: „Paskambink...“

Nieko nelaukusi surinkau jo numerį. Atsiliepė džiugiu ir kiek virpančiu balsu. Pasisakė atvažiavęs, slankiojęs apie mano namą, bet taip ir neišdrįsęs paskambinti į duris. Mat kažkodėl manė, kad Palangoje su juo tik smagiai pramogavau, leisdama sau patirti niekuo neįpareigojantį atostogų romaną, o grįžusi į namus vėl tapau pavyzdinga kieno nors žmona – atrodė labai jau neįtikėtina, kad tokia moteris kaip aš galėtų iš tikrųjų būti vieniša. Net nežinojau, ką beatsakyti, tad pakviečiau Viktorą užeiti vidun ir įsitikinti, kad tikrai niekur neslepiu jokio sutuoktinio.

Kai pagaliau jis paskambino į duris, tarpduryje pirmiausia pamačiau didžiulę puokštę rožių. Lygiai tokių pačių, kokias tą naktį kuo aiškiausiai buvau susapnavusi.

Apsikabinome. Verkėme iš džiaugsmo vėl būdami kartu ir juokėmės iš savo atsargumo ir baimės, kad galėtume vienas kitą įskaudinti. Prisipažinome, kad nepasitikėjome vienas kitu, bijojome būti sužeisti ir apvilti, nes atostogų romanai dažniausiai būna lengvabūdiški ir nepasižymi laiminga baigtimi.

Dviratį tą vakarą Viktoras ant pečių užsitempė į ketvirtą aukštą – jis užgriozdino visą mažutėlį mano buto prieškambarį. Iki šiol čia per naktį dar nė karto nestovėjo vyriški batai. Viktoras tapo pirmuoju ir vieninteliu, su kuriuo buvau iš tikrųjų pasirengusi dalintis savo erdve ir kurį priėmiau į vidų ne tik su didžiuliais batais, bet ir su visu dviračiu, o kartu ir su romantika bei polėkiu. Savo požiūriu į pasaulį Viktoras taip mane pakerėjo, kad net nesuabejojau, kad dabar tikroji aš esu ne toji nuotraukose likusi konservatyvi ilgakasė su žemę šluojančiu sijonu, bet raudonplaukė pašiauštu kuodu, pasirengusi naktį ne miegoti, bet kartu su savo mylimuoju nudardėti prie jūros, pasivaikščioti meilės takais, o sugrįžusi ir nė bluosto nesudėjusi išeiti tiesiai į darbą.

Kolegės negalėjo patikėti tokiais pokyčiais ir, žinoma, kuždėjosi, kad tik meilė gali žmogų taip stipriai permainyti. Jos neklydo. O aš ir nesigyniau. Ir nė kiek nesutrikau, kai vieną vakarą, tarytum gyvas įrodymas, po darbo mane pasitiko besišypsantis mano mylimasis.

Šiuo savo pasakojimu noriu reabilituoti atostogų romanus. Ir paskatinti moteris nesibaiminti keistis. Jei norite gyvenimo permainų, pradėkite jas nuo savęs. O visa kita už jus atliks Lemtis ir... jūra.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Drugeliai pilve, iš veido nedingstanti šypsena ir giliai širdyje tūnanti nuojauta, kad visa tai tuoj pasibaigs – rinkinys, puikiai pažįstamas kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į vasaros romaną. Nors dažnai nutinka taip, kad euforiją vos po savaitės ar mėnesio keičia ašaros ir neviltis dėl nutolusios meilės, būna ir laimingų pabaigų – kaip filmuose.

Patyrėte šį saldžiai kartų meilės skonį? O gal esate iš tų laimingųjų, kurių vasaros romanas truko ne dvi savaites, o užsitęsė visą gyvenimą? Artėjant kelionėms, atostogoms ir pamažu augant viltims antrąją pusę vasarą, prašome jūsų papasakoti savo istoriją.

Už atvirumą ir drąsą vienam Jūsų padovanosime dvi knygas – S. Yossman „Šaltojo karo samdinys“ ir A. Gogun „Stalino komandosai“.

Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Romanas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.