Nors prabėgo nemažai metų ji mano galvoje ir širdyje liko iki šių dienų. Tąkart mane, dar visai nedidelę mergytę, šis pasakojimas nuliūdino ir išgąsdino, bet jau suaugusi ir pati būdama mama visą šią istoriją suprantu kitaip.

Kadaise gyveno moteris, kuri turėjo mažą sūnelį. Labai ji berniuką mylėjo, o jis labai mylėjo mamą. Taip jie gyveno ilgai, gražiai ir laimingai. Bėgo laikas, berniukas užaugo ir tapo šauniu vyru – mamos padėjėju ir šeimos maitintoju. Bet vieną dieną miestelio turguje jis sutiko gražią merginą ir karštai ją pamilo. Nutarė jis tai merginai pasipiršti. Tačiau mergina tekėti neskubėjo ir pareikalavo iš sužadėtinio įrodymo, kad šis ją tikrai myli.

– Kokio įrodymo tau reikia? – paklausė vaikinas.

– Atnešk man savo motinos širdį. – nė nesusimąsčiusi atsakė būsima nuotaka, – Tam duodu tau tris dienas.

Ji puikiai žinojo, kad vaikinas labai myli savo mamą, tad jos širdis bus puikiausias meilės įrodymas.

Vaikinas labai susisielojo ir grįžo namo liedamas graudžias ašaras. Jis labai mylėjo mamą, bet taip pat mylėjo ir tą merginą. Nė vienos, nė kitos nenorėjo prarasti, bet nežinojo, kaip pasielgti, kad išsaugotų abi mylimas moteris. Galvojo vieną dieną, galvojo antrą, bet nieko doro nesugalvojo. Tokį liūdną ir susimąsčiusį jį užtiko mama.

– Sūneli, ko toks liūdnas? Kokie rūpesčiai niaukia tavo jauną kaktą? – paklausė mama, nuo darbų sudiržusia ranka švelniai glostydama sūnaus plaukus.

Sūnus giliai atsiduso ir papasakojo motinai kokie rūpesčiai slegia jo pečius. Mama tylėdama išklausė savo vienturtį, taip pat tylėdama pakilo nuo suolo ir paėmusi nuo stalo peilį dūrė sau į krūtinę. Moteris akimirksniu krito negyva. Sūnus išsigandęs pašoko ir verkdamas puolė prie mamos, bet kitą akimirką supratęs jos poelgį, išėmė iš krūtinės širdį, suvyniojo į skepetą ir braukdamas karčias ašaras patraukė su meilės įrodymu pas mylimąją. Jis skubėjo, per ašaras nematydamas kelio, todėl nepastebėjo ant tako gulinčio akmens. Užkliuvo už jo ir skaudžiai užsigavęs parkrito. Nešulys iškrito iš rankų, skepeta atsirišo ir širdis nuriedėjo į kelkraščio dulkes. Atsistojęs jaunuolis lenkėsi pakelti nuo žemės širdį, kai staiga pasigirdo balsas.

– Sūneli, ar neužsigvai? – švelniai paklausė mamos širdis.

Štai tokia tad mamos širdis – brangiausias turtas, kurį mama nė nedvejodama atiduoda savo vaikams. Todėl branginkite savo mamas. Mylėkite jas, gerbkite, kad jų širdys plaktų meile, rūpesčiu bei tikėjimu jumis ir džiugintų jus ilgus ilgus metus, meile bei rūpesčiu apgaubdamos anūkus.

O visoms mamoms linkiu mylėti ne tik savo vaikus, bet ir save. Džiaukitės gyvenimu, svajokite, juokitės, priimkite iššūkius, išbandykite ką nors nauja, mylėkite ir būkite mylimos. Atiduokite širdį vaikams, bet bent kertelę pasilikite ir sau bei kitiems. Nepamirškime, kad esame ne tik motinos, bet ir žmonos, dukros, seserys, draugės, bendradarbės, kaimynės. Galų gale, juk mes esame moterys! Būkime laimingos, nes tik laiminga mama užaugina laimingus vaikus.

Su Motinos diena, visos esamos ir būsimos mamos!

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis, istorija ar patirtimi? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“ ir išreikškite savo nuomonę!