Kai savo mamai pasakiau, kad šią vasarą noriu keliauti į Balkanus, ji iš pradžių truputį sunerimo. Kai kuriems žmonėms šie kraštai asocijuojasi su daugiau nei prieš dvidešimt metų vykusiais Jugoslavijos karais, nusikalstamumu ir skurdu. Mane skurdžios šalys traukia lyg magnetas ir jose daug labiau noriu apsilankyti negu daugelyje Europos Sąjungos (ES) šalių. Kaip tariau, taip ir padariau, vasaros gale radau pigesnius lėktuvo bilietus ir išskridau į Balkanus.

Pirmoji kelionės stotelė – Makedonija ir jos sostinė Skopjė. Makedonija yra dar labai jauna ir savęs tebeieškanti valstybė, savo nepriklausomybę nuo Jugoslavijos gavo 1991 m. Daugelyje šalių ši Jugoslavijos sudėtyje buvusi valstybė vadinama Buvusi Jugoslavijos Respublika Makedonija (ang. FYROM – Former Yugoslav Republic of Macedonia). Vietiniai makedonai šio pavadinimo vengia ir savo valstybę vadina tiesiog Makedonija. Oficialiai, dėl geografinių konfliktų su Graikija pakeitė šalies pavadinimą į Šiaurės Makedonija. Ko gero, daugeliui tai staigmena, bet Graikijoje yra regionas, kuris vadinasi Makedonija. Užteks politikuoti ir grįžkime prie mano kelionės po Balkanus. Kaip jau minėjau, pirmasis mano kelionės taškas buvo Makedonijos sostinė Skopjė. Skopjė yra daugiakultūris miestas, jame gyvena makedonai, albanai, graikai, bosniai, romai ir kt. Skopjė šiuo metu keičia savo įvaizdį, kad būtų patrauklus miestas turistams ir tuo pačiu bėga nuo savo praeities.

Miestas sparčiai keičiasi, statomi nauji marmuriniai pastatai su antikos elementais, nauji fontanai, bronzinės skulptūros. Nuo 2014 m. ES investuoja į Skopjė ir tai miestui atneša didelius pokyčius, po dešimties metų Skopjė pasikeis neatpažįstamai. Kur tik bepažvelgtum, į akis krenta skulptūros. Ne veltui Skopjė yra vadinama skulptūrų miestu. Šiuolaikiniai menininkai kuria nepakartojamas skulptūras, pradedant elgeta, prašančiu išmaldos, baigiant žavia mergina, kalbančia mobiliuoju telefonu ar berniuku, valančiu batus. Aleksandro Didžiojo aikštėje gausu žmonių, nes ši aikštė yra pagrindinė gyventojų susibūrimo vieta. Labiausiai ramybę drumsčia įkyrūs prekeiviai siūlantys įvairius niekučius: akinius nuo saulės, kepures ar prašosi nupiešti tavo portretą. Perėjęs akmeniniu tiltu per Vardaro upę patekau į senąją miesto dalį. Aplankiau didžiausią mieste archeologijos muziejų, kuriame grožėjausi muziejaus eksponatais. Taip pat apsilankiau ir žydų muziejuje. Jeigu nori pabendrauti su vietiniais gyventojais ir geriau pažinti jų gyvenimą, tam tinkamiausia vieta yra senasis miesto turgus. Turguje daugybė suvenyrų ir šio bei to gurmanams.

Šviežiai spaustos apelsinų sultys, o saldumynai sukelia priklausomybę. Vaikštinėdamas po turgų aptikau kirpyklą, kurioje dirba keli kirpėjai. Paklausiau, ar jie skuta barzdas, šie atsakė, kad taip. Iš karto susigundžiau nusiskusti, nes gimtojoje Lietuvoje kirpykloje barzdos skustis neteko. Barzdas skuta meistriškai, todėl kirpėjo darbu likau patenkintas. Apsilankiau albanų kvartale, kuriame apžiūrėjau albanų herojaus Skandebergo paminklą. Likusią dienos dalį praleidau lankydamas mečetes, kurios yra vertos dėmesio, apsilankiau Kalė forte. Dienos pabaigoje užėjau į Motinos Teresės namus, kuriuose savo jaunystę praleido ši kukli, bet nepaprastai dvasinga moteris savo gyvenimą pašventusi Kalkutos vaikams Indijoje.

Kitą dieną man kilo noras apsilankyti Šutkoje, nes Šutka yra Skopjė rajonas, kuriame gyvena didžiausia pasaulyje romų bendruomenė. Atvykęs į Šutką, patekau į labai didelį turgų, kuriame gali labai pigiai nusipirkti adidas ar puma treningų, rankinių, diržų, žaislų ir visokių kitokių daiktų. Grįžęs į miestą visas jėgas atidaviau lipimui į Vodno kalną pasigrožėti miesto panorama. Buvo karšta diena ir prakaitas žliaugė upeliais, bet nepasidaviau ir lipau toliau, kol pasiekiau keltuvą su kuriuo užkilau iki pat viršaus. Taip baigiau savo kelionę Makedonijoje. Mintyse šiai šaliai palinkėjau sėkmės ateityje.

Ankstų rytą Skopjė autobusų stotyje nusipirkau bilietą į Kosovą. Kelionės metu kyla prisiminimai apie Lietuvos karių vykdytas taikos misijas, Kosovo karą. Po keletą valandų trukusios kelionės atsidūriau Kosove. Kosovas savo nepriklausomybę nuo Serbijos paskelbė 2008 m. Šiais metais švenčiantis savo vienuoliktąjį gimtadienį, o teoriškai tai yra pati jauniausia Europos valstybė.

Kodėl teoriškai? Kosovas – iš dalies pripažinta valstybė, ne visos pasaulio valstybės pripažįsta Kosovo nepriklausomybę, taip pat ne visos ES narės. Oficialiai Kosovas yra autonominis Serbijos regionas, bet drąsiai žengiantis į vakarus ir savo rinkoje naudoja eurus. Atvykęs į Kosovo sostinę Prištiną, skubėjau į miesto centrą. Keliaujant į centrą dėmesį patraukė 42 – ojo JAV prezidento Bilo Klintono statula, kuri, beje, yra pirmoji ir vienintelė pasaulyje statula šiam prezidentui. Kosovo gyventojai labai dėkoja prezidentui Klintonui už palaikymą Kosovo karo metu 1998 m. ir už tai, kad palaikė Kosovo norą atsiskirti nuo Serbijos. Šalia Klintono statulos yra moteriškų drabužių parduotuvė, pavadinta jo žmonos Hillary vardu.

Labai aiškiai galima matyti, kad Jungtinės Amerikos Valstijos Kosovui daro didžiulę įtaką, nes mieste yra Džordžo Bušo gatvė, taip pat Kosove švenčiama liepos 4-oji JAV nepriklausomybės diena. Priština yra visiškai naujas miestas. Mieste labai daug stiklinių namų, dangoraižių, modernių pastatų. Šiame mieste labai daug jaunų, pozityviai nusiteikusių žmonių. Tai liudija miesto centre esantis užrašas „NEW BORN“ (vert. Naujai gimęs), kuris kiekvienais metais keičia savo dizainą. Mieste pastatyta paminklų kovotojams už Kosovo laisvę, pirmajam Kosovo prezidentui Ibrahimui Rugovai, prezidento plakatas kabantis ant daugiaaukščio pastato. Apsilankiau mečetėje. Po mečetės nuėjau į Kosovo muziejų. Muziejuje daugybė eksponatų, susijusių su karu. Kai užėjau į Jungtinių Tautų ekspoziciją, pamačiau, kad Lietuvos vėliava pakabinta atvirkščiai, greitai nubėgau į administraciją, paaiškinau susiklosčiusią situaciją ir pasakiau, kokia puse turėtų būti pakabinta Lietuvos vėliava. Muziejaus darbuotoja atsiprašė ir pažadėjo ištaisyti klaidą.

Dienai einant į pabaigą, apsilankiau naujai pastatytoje Motinos Teresės katedroje ir užlipau į katedros varpinę pasigrožėti miestu. Apžiūrėjau Prištinos nacionalinę biblioteką. Biblioteka tikrai įspūdinga ir primena kosminį laivą iš filmo „Žvaigždžių karai“, taip pat apžiūrėjau šalia bibliotekos esančią apleistą, nebaigtą statyti ortodoksų serbų cerkvę su paauksuotu kryžiumi viršuje.

Ketvirtą valandą ryto mane iš miegų prikėlė šalia mano hostelio esančios mečetės muedzino šaukimas į maldą. Reikia vykti į kitą Kosovo miestą – Prizreną. Prizrenas – nedidelis, jaukus, gražus senąją miesto dvasią išsaugojęs miestas. Daugelis žmonių šį miestą vadina mažuoju Sarajevu, nes iš tiesų turi panašumų su šiuo miestu. Apsilankiau pagrindinėje miesto mečetėje, katalikų katedroje, užlipau į miesto fortą, aplankiau buvusią serbų gyvenvietę, kuri per karą buvo sunaikinta. Likusią dienos dalį vaikščiojau po miestą, kad pajausčiau vietinį gyvenimą, taip pat nuėjau prie NATO paminklo. Kosovas jaučiasi labai daug skolingas Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir NATO, todėl dėkoja statydamas jiems paminklus. Prizrene labai daug kavinių ir restoranų, taigi paskanavau tradicinių Kosovo valgių ir buvo visai nebrangu. Taip ir baigėsi mano kelionė į Kosovą.

Mano kelionė po Balkanus tęsiasi ir šį kartą vykstu į dar nepažintą ir neatrastą Balkanų „seserį“ – Albaniją. Albanija turi ką parodyti turistams, deja, šiuo metu ji ilsisi Kroatijos, Juodkalnijos ir Serbijos šešėlyje. Daugybę metų ši šalis buvo labai uždara, todėl išlaikė savitumą. Albanai Europoje turi prastą reputaciją ir visiškai nenuostabu, kad prieš man atvykstant į Albaniją girdėjau daug stereotipų apie albanų mafiją, narkotikų prekeivius, aukšto lygio nusikalstamumą. Atvykęs į Albaniją jaučiausi saugiai, gyventojai pasirodė šilti, draugiški ir malonūs. Albanijos sostinė Tirana – nedidelis miestas ir jį galima apžiūrėti per vieną dieną. Sostinėje, kaip ir daugelyje Balkanuose esančių miestų, labai daug šiukšlių, bet tai savotiška Balkanų tvarka. Tiranos miesto pažiba – albanų herojaus Skandebergo aikštė ir nacionalinis istorijos muziejus su įspūdinga mozaika, kuriame lankiausi.

Tiranos miestas yra moderniausias šalies miestas. Seni blokiniai namai primena komunizmo laikotarpį, pats žinomiausias pastatas – Tiranos piramidė. Piramidė buvo pastatyta po ilgamečio Albanijos diktatoriaus Enverio Hoxha (Hodža) mirties. Jo dukra su savo vyru architektu pastatė šią piramidę, kadaise tai buvo Enverio Hoxha centras. Šiuo metu piramidė yra apleista ir neremontuojama, nes valstybei trūksta lėšų.

Aš labai bijau aukščio, bet nusprendžiau užlipti ant piramidės. Lipau keturiomis, o kadangi buvo karšta diena, betonas įkaitęs, delnai nuo karščio degė. Šiaip ne taip užlipau ant piramidės ir stebėjau viską iš viršaus. Baisiausia buvo nulipti, nes piramidė neturi laiptų, todėl lipau atsisėdęs. Vienas policininkas į mane žiūrėjo, sukiojo pirštą prie smilkinio ir rodė, kad greičiau nulipčiau. Belipdamas truputį susiplėšiau kelnes.

Dailės muziejaus kieme stovi smarkiai apgadintos Lenino, Stalino ir Hoxha statulos. Didžiausią įspūdį palikusi vieta, apsilankymas bunkeryje. Albanijoje nuo komunistinio valdymo liko labai daug bunkerių: vieni apleisti, kiti paversti muziejais. Tiranos miestas pamažu atsinaujina, naujieji albanai tampa šiuolaikiškesni. Mieste statomi nauji stikliniai pastatai, naujai pastatyta bažnyčia, paminklas popiežiui Pranciškui, iš Berlyno atvežtas Berlyno sienos gabalas. Labiausiai už akių užkliuvo Džordžo Bušo gatvė, nes Džordžas Bušas 2006 m. viešėjo Albanijoje, todėl albanai nusprendė vieną gatvę pavadinti jo vardu.

Šiomis dienomis Turkijos valdžia investuoja į Albaniją ir finansuoja mečečių statybą, nors religija svarbaus vaidmens žmonių gyvenime nevaidina. Albanijoje pagrindinė religija – Islamas, bet alkoholis čia parduodamas ir reklamuojamas. Islamas Albanijoje neradikalus ir nėra giliai įėjęs žmonėms į širdis. Aš lankiausi tik sostinėje Tiranoje, bet kada nors apsilankysiu kitus Albanijos miestus ir pakeliausiu po šią šalį.