Nuolatiniai miestelėnų skundai dėl miesto ūkio skyriaus neveiklumo tapo nebepakenčiami. Teko nuo kažko pradėti. Kad ir nuo kelionės į Ventspilį. Ir nėra ko piktintis dėl kelių niekingų mokesčių mokėtojų tūkstantėlių. Įgyta patirtis – jokiais pinigais neišmatuojama. Politikai sugrįžę, viską miestelėnams išklojo ir susižavėjimo, kad Ventspilio stebuklą kuria teistas meras, nenuslėpė. Esą, be reikalo vietiniai rinkėjai abejoja teistų ar korupcija įtariamų politikų sąžiningumu ir gebėjimais prikelti Panevėžį iš sąstingio.
Panevėžio delegacija aikčiojo ir it maži vaikai džiaugėsi Ventspilyje matytais laivais, ir dirbtiniu kalnu, naujomis trinkelėmis išklotais šaligatviais, kraipė galvas iš nuostabos pamatę šiukšlių dėžes su dangčiais. Vien dėl jų buvo verta sukarti kelis šimtus kilometrų. Kritikai be reikalo pašiepia pavyzdinio ūkininkavimo paslapčių Ventspilyje pasisėmusius Panevėžio savivaldybės atstovus. Juk būtent Latvijos uostamiestyje padarytas atradimas, kad reikia tvarkyti ne vien miesto centrą, mat latviai tvarkosi ir pakraščius. Svarbiausia – politikai pagaliau suvokė, kad miesto ūkiui reikia didesnio dėmesio. Geriau vėliau nei niekada. Net jei už tai reikėjo mokesčių mokėtojams teko sumokėti. Gal investicija atsipirks?
Tiesa, keliautojai savo planais apie gerosios Ventspilio patirties taikymą Panevėžyje dalintis nepuola. Matyt, dar negali atsigauti nuo Latvijoje patirtos gerų emocijų dozės. Į keliautojus laidantieji kritikos strėles neįvertino ir to, kad komandiruotėje lengva nebuvo, mat delegacijos narių silpnoji vieta – kalbų nemokėjimas. Gerai, kad savivaldybėje dirba vienas kitas, galintis pavertėjauti. Tad piktintis, kad delegacijos sudėtyje – vertėja – mažų mažiausiai neetiška. Be vertėjos kelionė - šuniui ant uodegos. O ir pareigos mokėti bent vieną užsienio kalbą renkamiems politikams nėra – ne už kalbų mokėjimą žmonės jais pasitiki. Panašu, kad ir ne už begalinį rūpestį miesto bendruomene. Pasirinkimo logika – sunkiai suvokiama.
Kaip ten bebūtų, jie dėl mūsų stengiasi kaip išmano. O išvažiuoti iš savo kiemo – visada naudinga. Bent jau trumpam akyse prašviesėja, gal net sąžinė pradeda busti iš letargo: va, dirba žmonės, o mes sėdime iki ausų apsikuitę ir rankos nekyla įvesti tvarką miesto ūkyje.
Galėtų tokių komandiruočių būti ir daugiau. Juk apleistų sričių mieste – per akis. Galima nuvažiuoti pas kaimynus į Šiaulius ar Kauną pasidomėti, kaip jiems pavyksta organizuoti viešuosius darbus nubaustiesiems administracine tvarka. Daugumoje Lietuvos miestų administracinės tvarkos pažeidėjai uoliai atidirbinėja nustatytas valandas, tvarkydami miestų ir kaimų aplinką, o Panevėžyje – tokių talkininkų kratomasi kaip maro. Esą savivaldybės įmonėms jie – našta ir nuostoliai.
Dar galima pasivažinėti domintis kaip kiti miestai tvarko naktinių girdyklų verslą. Pas mus jau ir degalinės virto naktiniais barais. Maža kas, gal užsimanys paryčiais panevėžiečiai išlenkti taurelę kitą benzinu atsiduodančiame degalinės kamputyje. Patogu. Išvada – jei patogu neištveriantiems naktį be alkoholio ir iš to gyvenantiems verslininkams, kiti dantis sukandę pakentės.
Jei jau politikams atsirado ūpas pasimokyti – nereikėtų jo užgniaužti. Tegul važiuoja, tegul mokosi. Nes kelionės suvienija skirtingų politinių jėgų atstovus. Savivaldybėje riejasi dėl smulkmenų, o išvykoje – nepriklausomai nuo politinės orientacijos vienodai aikčioja iš nuostabos išvydę, ką galima nuveikti kai tikrai dirbama.
Nebūkime naivūs – po šio pasivažinėjimo esminių (kosmetinių – taip pat) permainų miesto ūkyje tikėtis neverta. Matyt, teks dar nemažai apkeliauti, kad sprendimų priėmėjai ir jų vykdytojai suvoktų idėjos virtimo realiu darbu proceso subtilybes.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!