Mums tai – pats geriausias laikas darbams. Kondicionierių dar nereikia, o papildomo kabinos apšildymo jau irgi ne. Trasoje esu jau nuo kovo vidurio, apvažiuota didelė dalis Europos. Kukliai atšvenčiau Velykas ir kol kas esu sveikas gyvas, nekosėju, nesloguoju, temperatūra – normos ribose. Atvirai pasakysiu, kuo mažiau apie tą virusą galvoju, tuo mažiau jo bijau.

Koronaviruso naujovės Europoje

Jei anksčiau žmones kaustė kažkokia baimė, tai dabar toks jausmas, kad Europa susigyveno, o gal net susidraugavo su virusu, nusiramino, ir ta korona tapo kaip neatskiriamas kasdienis atributas.
Nustebino gal šiek tiek pavėluota Vokietijos baimė ir sprendimas dėl privalomo veido kaukių dėvėjimo viešumoje. Per radiją girdėjau tą informaciją, bet neužfiksavau, ir į parduotuvę nuėjau be kaukės.

Tik įėjęs pastebėjau iš baimės išplėstas manęs link ateinančio žmogaus akis. Tuoj suvokiau, kad į mane ateina žmogus – kaukė, o aš einu jo link atviru veidu. Greitai apsisukau, nužingsniavau į mašiną ir į parduotuvę grįžau su kauke.

Šiokių tokių naujovių atsirado ir keltuose. Prieš einat į valgyklą, darbuotojas visus vairuotojus privalomai nukreipia į tualetą nusiplauti rankų, o išėjus – papildomai apipurškia jas dezinfekciniu skysčiu.

Prie staliukų dažniausiai sėdime po vieną, kartais – po du. Maitina neblogai, tik vienuose keltuose porcijos būna sudėtos į vienkartinius indus, o kituose įdeda į normalias lėkštes.

Vienoje aikštelėje, pastebėjau iki tol nematytą dalyką. Matyt, dėl baimės bendrame tualete pasigauti virusą, vairuotojai vis dažniau ima atlikinėti gamtinius reikalus gamtoje. Sakoma, kas natūralu, tas nesmerktina, bet nebūtina to natūralumo visiems demonstruoti.

Nelaimė atvykus į vietą

Gal taip ir gyventume apsipratę su koronanaujove, bet prasidėjo ir kiti negatyvūs reiškiniai. Bedarbystė, transporto priemonių areštai, vairuotojų streikai, pikti vieni kitų kaltinimai, gąsdinimai...
Tačiau pagalba vienas kitam niekur nepradingo. Tuo teko įsitikinti atvykus į eilinį reisą, į Angliją.

Atvažiavęs į įmonę pastebėjau stipriai bėgančius iš bako degalus. Tai pamatė ir vietinis darbuotojas. Kelias akimirkas sutrikęs žiūrėjau į tą problemą.

Vietoje to, kad keltų triukšmą, darbuotojas nežymiai linktelėjo galvą išvažiavimo link. Nieko nelaukęs tuoj išlėkiau iš teritorijos ir, kiek pavažiavęs, sustojau nuošalioje gatvėje. Degalai bėgo kaip iš atsukto čiaupo.

Vienintelis greitas problemos sprendimas buvo perpilti apie 200-300 litrų degalų į kitą baką. Seniau daugelis vairuotojų turėjo mašinoje įvairių talpų, bakelių ir žarną degalų nuleidimui.

Dabar laikai pasikeitė, tad turėjau tik nedidelį kibirą, kurį naudojau mašinos apiplovimui. Jį ir pakišau po tekančiais degalais.

Stovint nuošaliame pramoniniame rajone, nusipirkti žarnos nebuvo galimybės, tai tiesiog atsipjoviau gabalą padangų pripūtimo žarnos ir pradėjau žaisti.

Liaudiškai pasakius, iš nosies stipriau bėga, bet kitos išeities nebuvo. Net laiką užfiksavau – nepilnas kibiras, apie 6-7 litrus, pribėgdavo per 15- 20 minučių. Kadangi besikrapštant baigėsi darbo laikas, privalėjau stovėti 9 valandas. Visą tą laiką leidau degalus į kibirą ir nešiojau į kitą baką.

Laimei, kad šiam mašinos modeliui iš didžiojo bako degalai neperbėga į mažąjį, tai galėjau drąsiai žiūrėti, kokią dalį perpilti. Deja, didysis bakas buvo apypilnis, tad nebuvau tikras, ar tilps tiek, kiek reikia.

Pagalbą suteikė be abejonių

Vakare degalai beveik nustojo lašėję ir grįžau į įsikrovimo vietą. Vietinis, mane pamatęs, kilstelėjo nykštį. Aš jam – taip pat. Jis kartu su manimi nuėjo į biurą, kažką tyliai paaiškino, ir, nors buvau pavėlavęs apie 10 valandų, tuoj pastatė prie rampos ir greitai iškrovė.

Kas važinėja į Angliją sutiks, kad pavėlavus į iškrovimus su maisto produktais dažnai kyla rimtų problemų, bet šį kartą pasisekė.

Stovint prie rampos dar truputį išlašėjo, bet niekas nieko nebesakė. Išsikrovęs nuvažiavau iki artimiausios normalios aikštelės praleisti savaitgalio. Sustojus degalai vėl pradėjo bėgti, nes važiuojant, nuo vibracijos, įtrūkis padidėjo. Daug negalvojęs paskambinau įmonės, kurioje anksčiau darbavausi, direktoriui.

„Turiu problemą su mašina. Reikia pagalbos“, – pasakiau.

Vienintelis klausimas, kurį jis uždavė, buvo: „Iki mūsų bazės pats atvažiuosi ar mums pas tave atlėkti?“

Atsakiau, kad atvažiuosiu pats. Mechanikas buvo perspėtas, tai viską operatyviai susitvarkėme. Kadangi reikėjo stovėti visą savaitgalį, paprašiau, kad leistų pasilikti įmonės teritorijoje iki pirmadienio. Ir vėl sulaukiau parasto žmoniško atsakymo.

„Stovėk, ilsėkis, naudokis dušu, tualetu, viskuo kas yra“, – pakvietė buvęs vadovas.

Manau, kiekvienam vairuotojui, ypač Anglijoje, savaitgaliui nemokama saugi aikštelė, dušas, tualetas, vanduo – tai kaip dievo dovana ir didelis pozityvas.

Kadangi turiu patirtį blynų kepime, tai vyrams už pagalbą prikepiau blynų, maloniai pavakarojome ir pabendravome. Apie ką kalba vairo broliai prie vakarienės stalo, manau, pasakoti nėra būtina.
Prieš išvažiuodamas, užsiminiau direktoriui apie sąskaitą už pagalbą. Atsakė labai parastai ir nuoširdžiai: „Tu padėk – ir tau padės.“

Jei tuos paprastus žodžius įkaltume žmonėms į galvas nuo pat gimimo, neabejoju, kad pasaulis būtų daug geresnis.