Pasiūlė gyventi kartu. Kadangi mano tėvai užprotestavo (buvo labai tikintys, reikalavo, kad gyvenimas kartu būtų tik po vestuvių), vaikinas man pasipiršo. Neilgai trukus iškėlėme kuklias vestuves. Iš džiaugsmo skraidžiau padebesiais. Tačiau, mano liūdesiui, vyras po vestuvių man dėmesio skyrė nedaug. Jam daug svarbiau buvo kompiuteriniai žaidimai, sporto varžybų žiūrėjimas su draugais ir alaus gėrimas. Prabėgo nedaug laiko ir pasijutau, kad laukiuosi.
Vyras apsidžiaugė. Ši idilė truko kelis mėnesius, o tada vyras pradėjo nuo manęs tolti. Vis vėliau grįždavo namo iš darbo, sėdėdavo iki išnaktų prie kompiuterio ir su kažkuo susirašinėdavo. Kuomet apsilankius pas gydytoją ir man pasakė, kad laukiuosi mergaitės, su džiugesiu naujieną pranešiau vyrui. Tačiau jis labai supyko. Norėjo sūnaus... Atėjo laikas gimdyti. Viena, susikrovusi daiktus, išvykau į gimdymo namus. Vyro šalia nebuvo... Pranešus telefonu, kad gimė dukra, nepasveikino ir net neatvyko į ligoninę. Iš ten mane parsivežė tėvai. Grįžus namo prasidėjo dar didesnis pragaras.
Sužinojau, kad jis turi meilužę. Prašiau ją palikti, tačiau jis įsiuto, išvadino mane kvaiša ir šį faktą paneigė. Vyras vis rečiau ir rečiau grįždavo namo, o jei grįždavo, tai visad būdavo girtas ir kvepiantis moteriškais kvepalais, ne kartą išteptu moterišku lūpdažiu kaklu ar marškiniais. Vieną naktį jis vėl grįžo girtas ir nuėjo miegot. Tačiau kaip tyčia vaikas labai verkė. Atsikėlęs iš lovos, jis šaukė nutildyti vaiką. Kūdikis nerimo. Susinervinęs jis prilėkė prie lopšio ir man pasirodė, kad nori trenkti vaikui. Kaip liūtė stojau jos ginti. Griebiau vyrui už rankos, šis šiurkščiai mane stumtelėjo ir krisdama smarkiai susitrenkiau nugarą. Sunkiai atsikėlusi, paėmiau kūdikį ir nuėjau į virtuvę. Supratau, kad nebegaliu daugiau taip gyventi.
Tą pačią naktį susikroviau daiktus ir išvažiavau pas tėvus. Vyras manęs nesivijo. Išliejau daug ašarų. Tikėjausi, kad jis susiprotės, norės, kad sugrįžtume, deja... Praėjo ne vienas mėnesis, įstojau mokytis į kolegiją, papildomai dirbau, kol tėvai prižiūrėjo mažylę. Susitaupius šiek tiek pinigų, išsinuomojau būstą.
Dabar gyvenu dviese su savo mergaite. Ji jau eina į mokyklą. Tačiau gyvena be tėčio, kuris po minėtos nakties daugiau dukra nesidomėjo. Ir tik dabar suvokiau, kokį protingą žingsnį priėmiau, tuomet, pirmą kartą gyvenime sumušta vyro, vyro, kurį taip mylėjau, tačiau sugebėjau mąstyti blaiviu protu ir palikau. Džiaugiuosi, kad nelikau kentėti. Ir aš padarysiu viską, kad pasirūpinčiau savo vaiku. Nors ir viena, tik su tėvų palaikymų, tačiau sugebėjau atsistoti ant kojų ir susikurti laimingą gyvenimą sau ir savo vaikui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Rašinys dalyvauja konkurse „Tai buvo mano gyvenimo pamoka – po jos nebebijau nieko“. Padrąsinkite, įkvėpkite tuos, kurie dabar dar tik bando atsitiesti po nelengvos pamokos ar jaučiasi praradę pasitikėjimą savimi ir kitais, „nuleisti ant žemės“ – pasidalykite pasakojimu apie Jums svarbią gyvenimo pamoką, ir nurodykite, ko ji jus išmokė!
Už drąsą ir atvirumą skolingi neliksime – dviem skaitytojams atiteks po Aušros Prasauskaitės knygą „Moterys. 12 Įkvepiančių istorijų“.
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patirtis“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.