Dažnai draugų esu pavadinama svajokle. Mielas apibūdinamas, tačiau visada juokdamasi atsakau: „Ką tu! Tada nežinai, kas yra svajonė“. Galima sakyti „Aš svajoju tapti aktore“ ar „Mano svajonė – turėti namą prie jūros“, bet kai visuotinės ateities vizijos vadinamos svajonėmis – na jau ne!
Kalbant trumpai ir aiškiai: svajoju apie taiką ir meilę visame pasaulyje! Užvertėt akis? Paklausykit!
Ar viduramžių moterys galėjo įsivaizduoti, kad ateis laikas, kai jos galės valdyti valstybę, turėti nuosavą verslą, visišką nepriklausomybę? Ar galėjo sergantys sielos ligomis žmonės nebijoti persekiojimo, siekiant sudeginti, ar galėjo pagalvoti, kad bus priimti į gydytojų, lakūnų, mokytojų, Seimo narių gretas lygiai taip pat, kaip asmenys, šiuo metu sergantys gripu ar grybeliu? Kiek nekaltų šuniukų ir kačiukų dabar daug ramiau gali ateiti į pasaulį netgi kaimuose, mat plinta žinia apie gyvūnų teises (bent jau skelbimo įdėjimą!)! Kiek žmonių kūdikių išgelbstima gyvybės langelių dėka!
Pasaulis keičiasi, ir labai greitai. Naujovę keičia naujovė. Viena laisvė išlaisvina kitą. Kas galėjo pagalvoti, kad ir neva netolerantiškoji Lietuva prisijungs sprendžiant visuotinę problemą dėl baisiausių šio pasaulio problemų – karo, bado, skurdo?
Vėliau paaiškinsiu dėl kurio rašau – dar noriu sugrįžti prie „neva netolerantiškos Lietuvos“. Kartais žmonės iš tikrųjų nesuvokia, kad žiniasklaida dėl įvairių priežasčių skelbia tik blogas naujienas. Dėl Dievo meilės, tai juk nereiškia, kad nieko gero nevyksta (jei apie tai neskelbiama)! Tam tikrus darbus dirbantiems žmonėms tiesiog reikia reitingų, kad daugiau uždirbtų, ir tiek!
Galiu pateikti keletą pavyzdžių iš savo aplinkos. Pavyzdžiui, dabar skelbiama apie mokytojo darbo garbingumo praradimą. Bet palaukit! Man prieš akis iškart iškyla buvęs mokytojas, kuris, išeidamas iš darbo (į pensiją) su ašaromis akyse klasei pasakojo, kad lyg tyčia vakarykštę dieną (poryt jau būtų buvę per vėlu) atėjęs į darbą rado labai gražų laišką, kurį parašiusi mokinė, kurią jis mokęs prieš penkiolika metų!!! Argi tai ne nuostabu? Kai prisimenu to mielo senuko giedras akis, pritvinkusias džiaugsmo ir dėkingumo, tikrai tikiu, kad ir mokiniams, ir mokytojams pavyks rasti kelią į vieni kitų širdis.
Neseniai buvo aprašytos kelios istorijos iš Lietuvos kaimų, kaip necivilizuotai ir siaubingai ten gyvena žmonės. Taip, tai tiesa. Ir tai reikia keisti. Prieš kelias dešimtis metų mano mama išsikraustė gyventi į rajoną. „Bomžynas, lenkynas“, – gąsdino aplinkiniai. Atsiprašau, ką reiškia „bomžynas“? Stovėjo viena vėjo perpučiama troba prišiukšlintu kiemu, suverstais rakandais, išdaužytais, skarmalais apdangstytais langais. O kas jame gyveno? Galvojat, „suskretę bomžai“, „prasigėrę degradai“? Ne! Ten gyveno 86 metų senolė, „rūpestingų“ vaikų palikta tvarkytis „savo nuosavuose namuose“. Laimė, mano mama rado išeitį, kaip gauti vietą įstaigoje, kur ja bus pasirūpinta deramai. Iki pat mirties (98 metų) ta močiutė vadino mano mamą dukra (mama lankydavo ją slaugos namuose). Tiesą sakant, visą laiką galvojau, kad toji senutė dėl senatvės suklydo, sumaišė veidus, palaikė mamą savo dukterimi, kuri gįžo pas ją, bet paskui sužinojau, kad ji turėjo tik du sūnus...
Dar vieną istoriją man papasakojo geriausia draugė, ji nutiko jos bendraklasei. Ta bendraklasė iš visų giminių turėjo tik tėvą, ir buvo jis, deja, alkoholikas. Nesimušė, nenešė iš namų daiktų, nesitempdavo sugėrovų į namus, tačiau gėrė iki nukritimo. Vargšė mergaitė nežinojo, ką daryti, negalėjo skųstis smurtu ar dar kuo, o čia dar aplinkiniai – „Nemuša, nerėkia – ir viskas, o jo sveikata – jo reikalas“, bet skaudu, baisu...
Galiausiai kartą apsiverkusi per pamoką ji buvo nuvesta pas mokyklos psichologę. O ta buvo labai netipiška psichologė – įprasta, kad šios būna labai ramios, mažai kalba, neišsiskiria iš aplinkos. Tik ne ta – ryški blondinė, stilinga it podiumo gražuolė, jos balsą galima buvo išgirsti kitame aukšte – vis ji ką nors garsiai aiškindavo mokyklos kolegoms. Na, atrodytų, kažkokia pliuškė. Tačiau problemą ji išsprendė. Galbūt prisidėjo tai, kad tai buvo užmiesčio mokykla, „visi visus pažįsta“, nes ji nuėjo tiesiai į mergaitės namus ir rimtai pasikalbėjo su tėvu. Kad viskas baigėsi gerai, žinau tikrai, bet kaip viskas tiksliai vyko paskui, jau nepamenu, žinau tik tiek, kad esmė buvo tokia: tėvas – silpnas žmogus, pasidavęs kitų įtakai. Natūralu, kad gelbėtis jam reikėjo taip pat, kaip jis ir įkliuvo: vėl pasiduoti kitų įtakai, tik šįkart teigiamai. Kaip susirgai, taip ir gydykis!
Draugas stebi per petį, ką rašau, ir krizena – atseit, skamba kaip pasakos, žmonės nepatikės! O aš bedu pirštą į skaitytoją ir sakau: patikrinkit patys! Pasirauskit atmintyje, prisiminkit pažįstamų istorijas. Negi tikrai visi aplinkui užsiraukę, niekas šypsodamasis nepasisveikina, nepamojuoja, nepasiteirauja, kaip sekasi? Neprieina nuoširdžiam pokalbiui, neatsiveria iš širdies į širdį, neduoda patarimo? Esu tikra, kad kažkas atmintyje sukirbėjo!
Dabar, kai jūsų lūpose lengva šypsena, jau galiu konstatuoti: pabėgėliai! Jie jau čia. Kai pirmą kartą išgirdau tai, mano širdis uždainavo iš džiaugsmo. Matot? Matot? Mano maža miela jauki Lietuva, saugi Europos Sąjungoje, saugi nuo potvynių ir žemės drebėjimų, saugi nuo religinių persekiojimų... Dabar saugūs joje galės gyventi ir daugiau žmonių...
Skaitytojau, juk visų pirma esi žmogus. Ir visi, absoliučiai visi žmonės, visų pirma yra žmonės, ir tik tada budistai, Afrikos genčių žyniai, eskimai ir baltaodžiai! Tai ir yra tikroji esmė – pirmiausia tu esi žmogus kaip ir kiti žmonės, tad jau turi bendrumą su jais! Jie jau nėra tau kažkokie ateiviai, kažkokie kitų kultūrų atstovai, jie lygiai taip pat kaip tu kažkada atsikelia, kažkada pavalgo, kažkada šypsosi, kažkada jiems skauda, kažkada norisi bendrauti su kitais... Galbūt jie nemokės mūsų kalba pasakyti „Ačiū“, tačiau jų akys žibės, o lūpose nušvis šypsena. Gerumas užkrečiamas, o būtent jo visi (tik skirtingais būdais) ir siekia!
Jeigu aš atsidurčiau svečioje šalyje, kad ir turėdama būstą bei gniauždama rankose tuos šešis šimtus eurų, jausliausi labai išsigandusi. Žmonės čia tokie skirtingi! Kalba negirdėta kalba, kažkur skuba, tik aš viena stoviu vidury to judesio, bijodama būti nunešta srovės. Aplinkiniai dėvi tokius margus, nematytus drabužius, nesuprantu, kur čia uniformos, o kur laisvalaikio... Štai, viena mergina atrodo truputį panaši į mane – tamsūs plaukai, šviesios akys... Norėčiau prieiti prie jos ir paklausti, kaip rasti reikiamą adresą, tačiau greta jos stovi didelis piktų akių vyras, man nedrąsu, o jei jis supyks? Aš dar nežinau, kad tereikia atsiprašyti, nusišypsoti ir paklausti, ar jie galėtų man šiek tiek padėti, parodyti, kur eiti?
Aš šiek tiek pasimečiau, mano adresas, poliklinikos adresas, ligoninės adresas, darželio adresas, mokyklos adresas, darbo adresas, moters, kuri sakė bet kada užeiti, jei reikės pagalbos, įstaigos adresas... Mano galvoje tai susilieja į vientisą masę, paskui į labirintą, ir taip norėčiau, kad kas nors tiesiog uždėtų ranką man ant peties (ar kokiu kitokiu, jiems priimtinesniu gestu), pasakytų, kad viskas bus gerai, ir pastatas, kurio ieškau, yra tas didžiulis raudonas namas kitoje gatvės pusėje...
Nepalikti likimo valioje – svarbiausia. Neversti iš nesaugumo jausmo kurtis savo pasaulio aplinkiniame pasaulyje (to labiausiai bijoma – getų). Suprasti. Padėti. Ir kurti gražų ateities pasaulį, kuriame ne lietuviai padeda sirams ir afrikiečiams, o Žmonės padeda Žmonėms.
Tikiuosi susitikti Tave kokiame nors Žmonių pagalbos žmonėms centre.
Su meile ir geriausiais linkėjimais,
Agnė Sesilija
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!