Pasistengsiu trumpai nupasakoti šią vietos gyventojus sukrėtusią istoriją, nes ir aš buvau jos dalyvis.

Šeštadienio popietę dalį Švenčionių rajono užklupo nuožmi liūtis ir kruša. Pavakare labai staigiai pradėjo kilti vanduo. Ties 6-uoju kelio Šventa-Ceikiniai kilometru yra sankasa, pro kurią teka upelis. Tačiau dėl staiga užplūdusio didelio kiekio vandens po keliu nutietas vamzdis jau nebegelbėjo – vanduo pradėjo veržtis per kelią ir vieną eismo juostą nuplovė.

Suprasdami, kad reikia uždaryti eismą, 19.55 val. paskambinome bendruoju pagalbos telefonu 112.

Pranešiau, kad paplautas kelias ir bet kurią akimirką į gilią duobę gali įlėkti mašina su keleiviais ar motociklininkas. Pirmoji pareigūno reakcija buvo daugiau nei netikėta: „o tai ką man daryti?“. Po trumpos, bet labai nejaukios pauzės jis vis dėl to pažadėjo paskambinti Švenčionių rajono policijai arba kelininkams.

Stovėjome prie įgriovos, laukėme pareigūnų ir mojuodami rankomis stabdėme atvažiuojančias mašinas. Laikas bėgo, kelias vis labiau siaurėjo, o duobė jo vietoje tapo gili ir plati – per ją pereiti į kitą pusę tapo nebeįmanoma. Kelio nebeliko. Bet blogiausia tai, kad pradėjo temti.

22.15 val. vėl paskambinome 112. Šį kartą pareigūnė pasakė, kad Švenčionių policija buvo informuota, tačiau pagalbos tarnyba 112 daugiau nieko negali padaryti. Paguodai moteris keletą kartų padėkojo, kad pranešėme apie įvykį. Tokio pat turinio atsakymas buvo ir paskambinus trečią kartą, kai kelią jau apgaubė tamsa.

Prie duobės stojo mašinos, ant kelio pradėjome krauti šakų krūvas, gaminti savadarbius užtvarus. Bet jų nelabai matėsi, nes po lietaus apylinkes uždengė tirštas rūkas. Tuomet sustojęs vairuotojas atidavė šviesą atspindinčią liemenę. Tai šiek tiek gelbėjo.

Viena šeima pasisiūlė padaryti apie 20 kilometrų lankstą ir iš kitos įgriovos pusės pridėti šakų ir kitokių savadarbių įspėjamųjų ženklų. Minimaliai kelias buvo pažymėtas 24 val. Neramia širdimi nuėjome miegoti, nes iš vakarėlio grįžtantis jaunimas ar koks motociklininkas tikrai gali nepaisyti mūsų suręstų barikadų.

Sekmadinio rytą 9 val. nuskubėjome prie įgriovos. Ten jau kelininkai dėliojo ženklus, pradėjo vežti žvyrą. Ačiū Dievui.

„Tai ką, policija vis dėl to pranešė?”, - bandydamas nuslėpti apmaudą paklausiau. „Ne, ryte „Delfyje” perskaičiau, tai šokom visi ir atrūkom. Baisus vazdas. Kaip niekas mums nepranešė?”, - kraipė galvą kelininkų vadovas.

Mes tik tuomet supratome pareigūnų abejingumo mastą. Per 13 valandų Švenčionių rajono policija neatvažiavo ir neuždarė eismo, o kelininkai ar vietos seniūnas net nebuvo informuoti.

Gerbiams ministre, štai taip buvo sureaguota į pagalbos prašymus. Dėkokite Dievui, kad nereikėjo važiuoti traukti iš duobės lavonų.

Lauksiu jūsų viešo atsakymo. Tik nieko nerašykit apie sumažintą finansavimą ir neišsisukinėkit.

Aš, kaip jūsų darbdavys, noriu sužinoti, kaip jūs įvertinsite pagalbos tarnybos operatorių, kuris klausė „o tai ką man daryti?”, jo vadovą ir Švenčionių rajono policijos vadovą.

Ir ką jūs darysite, kad Lietuvos piliečiai galėtų sulaukti pagalbos tuomet, kai jos tikrai reikia.

Pagarbiai, Kęstutis Jauniškis

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!