Vienas ant kranto negyvas gulintis vaikas ir niekas nebedrįsta garsiai paklausti „KODĖL?“. Tie, kas pabando priminti, jog vaikas su šeima tris metus gyveno Turkijoje (kur jo niekas nebombardavo ir neapšaudė), kad tėvas sumokėjo kelis tūkstančius eurų už tą nelemtą kelionę (nemaži pinigai!), o vaiką kartu su žuvusiais šeimos nariais palaidojo gimtajame mieste (jau galima buvo grįžt?), automatiškai tampa beširdžiais gyvuliais.
Ir paprastai kandūs ir kibūs žurnalistai staiga pradeda nemačiom praleisti pro ausis pabėgėlių istorijose žiojėjančias skyles. Ypač tai, jog jie už savo kelionę turi sumokėti žmonių gabentojams po kelis tūkstančius eurų už žmogų.
Lygiai taip pat keista buvo klausyti, kai prieš kelias dienas „BBC World Service“ radijo laidoje žurnalistė kalbino Nigerijos gyventojus pabėgėlių tema ir nepratarė nė žodžio išgirdusi tokią nuomonę: „Manau pabėgėlius reikia priimti ir užjausti, nes mano draugas ilgai taupė pinigus, kol sugebėjo papulti į Londoną, kur buvo pagautas ir deportuotas. Jis dar dabar negali atsigauti po tokios traumos, kai prarado savo investiciją“. Investicija, taip. Gal todėl ir veržėsi migrantai pro Makedonijos, Serbijos ir Vengrijos pareigūnus, nes reikėjo neprarasti investicijos? Toks įspūdis, kad emocinio šantažo dėka kritinis mąstymas visiškai užgniaužtas.
Man asmeniškai įdomu žiūrėti į naivų vakariečių džiaugsmą juos sutinkant. Įdomu, ar jie supranta, jog žmonės atkeliavo iš kitokio pasaulio ir toli gražu ne visi skubės prisitaikyti prie vakarietiškų standartų, kur moteris nėra daiktas, o tuoktis iki pilnametystės nebus galima? Dar įdomiau bus žiūrėti į migrantų reakciją, kai susidurs su laikino pabėgėlio statusu: sėdės pabėgėlių centre, gaus tik lovą ir maisto kuponus bei negalės dirbti, o karui pasibaigus kai kurių bus paprašyta grįžti namo.
Sunku įsivaizduoti jų reakciją žlugus iliuzijoms apie į burną skrendančius keptus karvelius ir pieno upes, jei Vengrijos policininkų akivaizdoje jiems nieko nereiškia mesti ant traukinio bėgių žmoną su vaiku. Na ir nepamirškim religinių ekstremistų, aktyviai veikiančių tarp migrantų. Kitokios kultūros ir nusivylimo mišinys gali sukelti stiprų socialinį sprogimą ir nesu tikras ar Europa yra jam pasiruošusi.
Pagrindinė priežastis, kodėl daugelyje Rytų Europos šalių kilo tokia priešiškumo banga prieš migrantus yra ta, kad juos bruka per jėgą – tiesiog vieną dieną apie tai perskaitėme spaudoje ir toks įspūdis, jog be mūsų sprendžia, kiek mes privalėsim priimti.
Man rodos, mes nekėlėm didelių klausimų, kai reikėjo priiminėti Čečėnijos karo pabėgėlius ar padėti Ukrainos kare nukentėjusiems? Bet kai kelios ES šalys paskelbia apie neribotą migrantų priėmimą, žmonių gabentojai mielai jų priveža daug daugiau nei jie jų išgali priimti, ir tada pradeda gėdinimą, kad kitos šalys nedega noru jų priimti, tai jau šiek tiek per daug.
Mes esame savo šalies šeimininkai ir mes turėtume spręsti ko, kiek, kaip ir kodėl priimti. Matau jau mūsų politikus lipant ant bangos keliant arabiškų darželių klausimą ar siūlant savo namus (būtinai po pusmečio patikrinsiu kelis migrantus ir iš kur priėmė), bet visiškai nematau atsakymų į tokius klausimus:
– Kokiu statusu mes juos priimsim?
– Kaip atrinksim nepageidautinus asmenis (nusikaltėlius, religinius ekstremistus ir kt.)?
– Kada (prie kokių sąlygų) jie grįš į savo šalį?
– Kokias teises ir pareigas jie turės kol gyvens čia?
– Kokį natūralizacijos procesą turės praeiti norintys pasilikti gyventi Lietuvoje?
– Kada nustosim juos priiminėti?
– Kiek mums tai kainuos?
Jei viešojoje erdvėje būtų deramai diskutuojama, duodami atsakymai į šiuos klausimus – dalis skeptikų galbūt pakeistų nuomonę.
Asmeniškai nemanau, jog migrantai yra visiškas blogis – kai kuriose srityse jie mums duotų naudos, bet tai, kas dabar vyksta, yra neapgalvotų sprendimų pasekmių paskirstymas be jokio plano, kaip procesą suvaldyti jo ištakose. Koks šitos krizės „end-game“ – atsakymo kol kas negirdėjau nė iš vieno ES politiko.
„Priimti kiek tilps“ – netinka.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!