Prieš kelias dienas turbūt po labai ilgo laiko įsijungiau pasižiūrėti televizorių dienos metu – taip ir kilo mintis parašyti šį, mano tarkim subjektyvią nuomonę išreiškiantį, straipsnį.
Aš buvau sukrėsta žiūrėdama laidą, kur neva padedama žmonėms. Kalbinama moteris provokuojama klausimais, kurie, manau, tiesiogine to žodžio prasme yra pasityčiojantys ir aš esu tikra, kad daugumai žmonių, stebinčių šią laidą kitoje ekrano pusėje, sukelia juoką. Laida sufleruoja neva pagalbą žmonėms, bet toli gražu – mano manymu, tai yra pasityčiojimas, provokavimas, pigus būdas pelnyti reitingus panaudojant vargšus, paprastus žmones ir jų realias istorijas.
Man graudu matyti, kaip abejotinos kompetencijos psichologas sukūrus kažkokią keistą atmosferą studijoje kalbina moteris, tiksliau pasakius, provokuoja keistais klausimais, įsako joms sakyti vieną ar kitą buką frazę, kurią galima perskaitytu pigioje pseudo-psichologinėje knygoje. Man bjauru buvo žiūrėti, kaip jis, vaikščiodamas po studiją, jaučiasi kaip visagalis, kaip teisėjas prieš tuos vargšus žmones, kurie tikrai tuo tiki ir tikrai nuoširdumo kupinomis akimis atsiveria, nes yra turbūt jiems gyvenime teko silpnųjų vaidmuo – jie yra pažeidžiami ir jiems tikrai reikia realios pagalbos.
Man labai nuoširdžiai gaila šių moterų, apskritai turbūt visų šių žmonių, kurie dalyvavo ir dalyvaus šioje laidoje kaip objektai, iš kurių, mano akimis, tyčiojamasi, kurių nelaimės, kurių realybė yra panaudojama reitingų kėlimui. Ši laida rodoma tokiu laiku, kad ją tikriausiai žiūri ir pensijinio amžiaus žmonės ir moksleiviai. Kokia paklausa – tokia ir pasiūla.
Man gaila, kad tokios laidos atspindi mūsų visuomenę. Kad žurnalistai, abejotinos kompetencijos „specialistai“ televizoriaus ekranuose yra vaizduojami, kaip „dievai“, „visagaliai“, kurie leidžia sau spręsti, komentuoti žmonių likimus, ir kas turbūt baisiausia, teisti, kritikuoti, uždavinėti provokuojančius, teisiamus klausimus. Man šie žmonės, vedėjai, neva profesionalai atrodo labiau verti gailesčio, jausdamiesi „visagaliais“, apsupti pilnos salės pensijinio amžiaus moterėlių „65+“ nei tie, kuriuos jie kalbina ir stengiasi jiems padėti labai jau neįprastu būdu, suteikdami tą pseudo-pagalbą.
Po viso pasityčiojimo, viso cirko lyg atlygį vedėja motinos Teresės veidu įteikia vieną po kitos dovanas vienai iš kalbintų moterų. Po visko, laidos pabaigoje pasako kažkokį tikrai gailesčio vertą eilėraštuką neva protingą mintį, Paulo Coelho citatą ar panašią nesąmonę (tetrūksta saulėlydžio fono už jos ir staliuko su pamerkta dirbtine gėle šalimais).
Matydama tokias laidas, suvokiu, kokia mūsų visuomenė jauna ir kokia kvaila (atsiprašau, aš myliu Lietuvą, bet bent didžioji dalis žiūrinčių TV leidžia taip manyti sprendžiant iš to, ką televizija rodo). Suprantu, kaip pigaus biudžeto laidos krauna pinigus televizijai, ir man gaila.
Man gaila, kad žmonės, mūsų visuomenė, neskiria, kas yra blogai ir kas gerai, kas yra vertybės, o kas vis dėlto yra antivertybės. Ir net manydami, kad suprantame, kas yra tikrosios vertybės, tačiau vis tiek žiūrėdami tokio pobūdžio laidas (ką ir aš padariau žiūrėdama), mes prisidedame prie šio pobūdžio informacijos difuzijos visuomenėje.
Man gaila, kad kita laida, reprezentuojanti save kaip pagalbą suteikianti, 99 proc. laidos laiko varto, provokuoja, vynioja vieną vargšų žmonių istoriją, teisia, smerkia tuos žmones, kaip Visagalis Teisėjas, na, o pabaigoje mainais už jiems suteiktą galimybę ir kalbintų žmonių atvirumą ir sukurtą atmosferą suteikiančią progą pavaidinti dievukus, labai trumpai apmėto rėmėjų dovanėlėmis. Atrodo, lietuviams vis dar galima pritaikyti taisykle, kad „lietuvis visada džiaugsis, jei kaimynui blogai“.
Praėjo noras turbūt vėl ilgam įsijungti televizorių ar bent lietuviškas programas. Kad ir kokia didžiulė neviltis mane apėmė, aš noriu tikėti, kad kažkas pasikeis, kad pilkieji ekranai yra neva visuomenės atspindys, kažkada atspindės išprususią, tobulėjančią, žingeidžią Lietuvos visuomenę. Kad pagalbos samprata bus suvokiama pagal apibrėžimą, o ne nišą padaryti šou. Pagalba – tai ne pusės valandos laida, krūva kritikos, provokaciniai klausimai ir rėmėjų reklaminės dovanėlės.
Pagalba – tai ilgas, besitęsiantis procesas, ilgalaikis įdirbis su žmonėmis ir jų situacijų sprendimais. Norėtųsi, kad aprašytas laidas keistų realią pagalbą suteikiančios laidos – galbūt rodančios ilgalaikės pagalbos pavyzdį taip užkrėsdamos ir kitus piliečius noru padėti. Bet iškyla natūralus klausimas – vis dėlto kiek žmonių iš tiesų norėtų žiūrėti tokią laidą? Ir ar kažkada televizija panaudos savo galią rodyti pavyzdį, užkrėsti visuomenę daryti gerus darbus vietoj to, kad keltų savo reitingus – ar pasikeis šios vertybės?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone? Tai galite padaryti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: