Vis dėlto ne tik šis žodis dauguma straipsnį komentavusių įsiutino: daugelis rašė apie tai, jog cituoju, „per karą dilgėles virė, o čia, matot, suole pasėdėt sunku” ar kalbėjo apie tai, kad mokytojai, tikėdamiesi didesnių algų, prašo mokinių rašyti tokius straipsnius. Kaip ten bebūtų, vienas dalykas labai aiškus – skaityti komentarus nieko blogo. Nežinau, ar tai tikrai gera praktika kiekvienam rašančiam, bet kartu su nemandagumo ir neraštingumo doze, skaitydamas komentarus gali susidaryti vaizdą, kaip internetiniai troliai ar normalūs komentatoriai mato vienus ar kitus dalykus, nes kol bendraamžiai ir kiti jaunuoliai mane palaikė, pastebėjau, kad ne visi žmonės, ypač nebeturintys mokyklinio amžiaus vaikų ir nedirbantys šioje sistemoje, suprato dėl ko šiuo metu pasirodo tokia gausybė mokinių ir mokytojų nusivylimo bangų, kalbančių apie nepakeliamą karštį sovietiniuose mokyklos pastatuose.
Mes visi tikrai suprantame, kad kiekvienam, šiuo metu laiką leidžiančiam ne rūsyje ir ne šaldytuve, yra lygiai taip pat karšta kaip ir mums, moksleiviams. Esmė ta, kad kitaip nei visi, besistebintys mūsų mintimis, mes turime atiduoti visą birželio mėnesį mokyklai. Taip, nuo šių metų mes ilsėsimės lygiai du, o ne tris vasaros mėnesius. Ir svarbiausia, kad aš neprieštaraučiau tam, jei ugdymo procesas tas vasaros savaites būtų toks pat, kaip ir visus mokslo metus, o jeigu įdomesnis, tai išvis gerai.
Bet čia ir sustokime. Esame priversti sėdėti kelias savaites tiesiog, nes vat reikia išsėdėti. Arba nešiojame vadovėlius ir pildome visokius popieriukus. Žodžiu, nieko prasmingo neveikiame. Ir staiga atsiranda toks dalykas kaip karštis, kuris visą situaciją padaro tik dar labiau komplikuota ir ironiška. Sėdime dar ir nepritaikytuose tokiam orui pastatuose. Taigi tas beprasmybės jausmas į viešumą išvirsta kartu su karščiu. Bet jei jau pabodo karštis, pasistengsiu išdėstyti, kodėl dar šis mokslo metų pailginimas yra beprasmiškas. Remsiuosi beveik lygiai prieš metus tame pačiame DELFI tuometinės švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės paskelbta publikacija, kurioje ji ant stalo meta argumentus, kodėl reikia prailginti mokslo metus. Išties, galbūt, iš karto reikėjo griebtis kontrargumentų, o ne visiems rėkti, kad karšta ar, dar blogiau, internete toliau puoselėti patyčių kultūrą su grotažyme #duskryža.
Pasiteisinsiu, kad dar tada buvau ganėtinai mažas ir paanalizuosiu tai, ką ji sakė ir tai, kaip viskas atrodo mano akimis.
Pirmasis švietimo ministrės argumentas buvo toks (kad būtų tikrai sąžininga, pacituosiu): Kodėl reikėjo papildomų mokymosi dienų? Pirmiausia dėl to, kad mokiniai turėtų daugiau laiko mokytis - be streso, didžiulių krūvių ir gausybės namų darbų. Va čia tai pavarė gerbiama ministrė. Ar ji tikrai manė, kad praėjusiais metais viena, o šiais metais antra pridėtos mokslo savaitės, staiga ims ir panaikins tai, su kuo moksleiviai susiduria kasdien: stresu, didžiuliais krūviais ir gausybe namų darbų? Ir tuo pačiu metu sakant, kad tą pridėtą laiką galima skirti edukacinėms veikloms? Kaip tada mažinti tą stresą?
Nekalbėsiu apie tai, jog pristatomos problemos – stresas, didžiuliai krūviai ir gausybė namų darbų – ir nesiūloma jas spręsti normalia švietimo reforma arba kokiais nors pokyčiais, o tik sakoma, kad reikia mokykloje sėdėti plius dvi savaites ir tai esą padės. Tai, žinoma, kaip ir buvo aišku iš pat pradžių, galiu pasakyti, jog ne, nepadėjo, žinokite. Dvi savaitės – daug. Bet kalbant apie įvairių pamokų skaičių, tai suskaičiuotume tikrai nedaug. Pavyzdžiui, per savaitę mokiniai turi po dvi istorijos pamokas, taigi pridėjus dvi savaites mokslo, prisideda tik keturios istorijos pamokos. Ar tai tikrai sumažins būtent istorijos dalyko krūvį, namų darbus ar stresą? Juk nei kontrolinių darbų, prieš kuriuos mokiniai jaudinasi, nei namų darbų, kuriuos tenka daryti visus metus, dėl to nesumažės.
Juokingiausia, kad vadovėlius grąžinti pradedama jau prasidedant pirmajai iš pridėtųjų savaičių, taigi nebelieka, kaip mokytis. Paprastai kalbant, vietoj to, kad būtų iš esmės pakeistos mokymosi programos, paliekant tai, ko išties reikia, nuspręsta pridėti dvi savaites sėdėjimo mokykloje. Jeigu trūksta argumentų, tuomet galbūt padės retorinis klausimas. Tarkime, jeigu dirbate darbą, kuris prasideda rugsėjo mėnesį ir baigiasi birželio mėnesio pradžioje ir turite daugybę užduočių ir darbų, kuriuos turite padaryti kasdien, ar tikrai kažkas pasikeis, jei jums bus liepta sėdėti ne iki birželio pradžios, o iki pabaigos? Ar pavyks ženkliai sumažinti visus 9 mėnesius patiriamą stresą ir krūvius, jei dirbsite dviem savaitėmis ilgiau?
Antra, ministrė pastebi, kad prieš pailginant mokslo metus mes mokėmės trumpiausiai visoje Europoje po kroatų, o kitose šalyse moksleiviai turi daug trumpesnes vasaros atostogas nei mes. Šio argumento išvis nesuprantu. O kas čia blogai? Argi pristatant Lietuvą prieš kitas šalis nebūtų įdomu išgirsti fakto, kad tai šalis, kurioje moksleiviai džiaugiasi vaikyste ir jaunyste ir turi vienas ilgiausių atostogų Europoje? Juk įvairūs video „Youtube“ tinkle, pristatantys šalis ir jų skirtumus, tikrai praneštų šitą faktą kaip pozityvų dalyką. Tik paklausykite: „Lietuvoje moksleiviai mėgaujasi bene ilgiausiomis atostogomis Europoje“. Argi tai skamba blogai? Blogai skamba tai, kad mes mokomės bene sunkiausiai visoje Europoje. Kol kitose valstybėse mokiniai kasdien turi valandines pertraukas, skirtas pavalgyti ir pažaisti, mokyklose vaikšto su šlepetėmis ir mėgaujasi pamokomis lauke, nepatiria streso mokykloje ir negauna namų darbų, mes, kaip Antanas Guoga Europos Parlamente, „ariame“ mokyklose. Todėl ir užsitarnaujame kokybišką poilsį. Ir tiek. O kur dar tokie kai kurių žmonių teiginiai, jog tai, ką mes mokomės per matematikos pamokas 6-oje klasėse, britai mokosi 8-oje? Na, bet tai nepatikrinta informacija. Visgi ilginti mokslo metus vien dėl to, kad jie yra trumpesni visoje Europoje, yra keista. Juk kiekviena šalis turi unikalią švietimo sistemą.
Jei jau lygiuojamės į pažangiausias mūsų žemyno šalis, tikriausiai reikėtų pradėti nuo pokyčių švietime, programų keitimo ir didelių reformų. Tai tas pats kaip senam ūkiui liepti dirbti ilgiau vien todėl, kad moderniuose ūkiuose dirbama ilgiau.
Eksministrė pastebi, kad nemaža dalis mūsų šalies šeimų neturi galimybės leisti savo vaikų į vasaros stovyklas ar keliauti. Tai – tiesa. Tačiau koks skirtumas tarp beprasmio sėdėjimo prikaitusiame mokyklose suole ir sėdėjimo namuose? Be to, nepagalvojama apie tuos, kurie norėtų leisti savo laiką skaitant knygas ar savarankiškai mokantis. Tas laikas praverstų.
Rodos, kad galiausiai susiduriame su situacija, kai į kaktą atsimuša paprastas faktas: gal ir nieko blogo su tuo mokslo metų pailginimu, bet juos pailginti sugeba kiekvienas, o sugalvoti ką veikti tuo metu tikrai ne visi. Čia ir kyla problema. Mokinius, turbūt, labiausiai ir erzina beprasmis sėdėjimas arba atėjimas į mokyklą kelioms valandoms dėl pamokų sutrumpinimo. Tos dvi savaitės virsta PASĖDĖJIMU. Ir dar prisideda karštis. Taip, yra sėkmės istorijų, mokyklų, kur organizuojamos tikrai įdomios veiklos ir kitokios pamokos, bet tai – išimtis. Nėra jokių saugiklių, kad taip nenutiktų. Ir kol tikrai gražūs tikslai – mažesnis stresas ir krūvis, daugiau pamokų svarbiausiems dalykams, įdomios pamokos ir geresni mokinių rezultatai gulės tik popieriuose, bet nebus nei noro, nei valios imti tai daryti, tol nieko nebus. Ir kas jau kas, bet dvi savaitės pasėdėjimo karštyje tikrai nepadės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.