Tėvai šiuo laikotarpiu man galėjo padėti. 2011 metais aš baigiau statistikos magistrantūros studijas ir būdamas 25 metų pradėjau intensyviai ieškoti darbo. Krizės laikotarpis dar nebuvo praėjęs. Darbo skelbimuose visi norėdavo žmogaus su trejų metų darbo patirtimi, niekas nenorėjo duoti šanso ką tik studijas pabaigusiam žmogui. O darbo biržoje per pirmą susitikimą manęs paklausė, ar negalvoju, kad jau laikas išvažiuoti į užsienį, nes čia man darbo nebus. Kas įdomiausia, kad gautum darbo biržos pašalpą, man reikėjo būti išdirbusiam 18 mėnesių per paskutinius tris mėnesius.
Taigi, aš neturiu patirties, tad negaliu tikėtis darbo, o neturėdamas pinigų, aš negaliu bandyti ieškotis darbo. Tad vėl man pasisekė, kad abu mano tėvai turėjo darbus, jie norėjo, kad likčiau Lietuvoje ir man davė pinigų, kad galėčiau pradėti, nuo prastai apmokamų darbų, kuriems nereikėjo mano universitete įgytų žinių, bet leido pildyti savo CV ir bandyti ieškotis kito darbo. Pirmasis mano darbas buvo su terminuota darbo sutartimi pusei metų, po to pratęsė, dar pusei metų, bet galų gale darbai baigėsi ir vėl tekdavo rašyti po 10 CV kasdien, visą mėnesį. Ilgiausiai be darbo esu buvęs tris mėnesius. Pamenu, kaip apsidžiaugiau, kad jau sukaupiau darbo stažą 18 mėnesių per trejus metus, ir galėjau gauti darbo pašalpą, kuri siekė apie 500 litų. Galų gale, pavyko gauti nuolatinį darbą Statistikos departamente, kuriame susispaudęs, galėjau jau save išlaikyti. Po to pavyko gauti darbą, kur jau nebereikėjo spaustis, bet dar ilgai gyvenau susispaudęs, nes krizė pamokė. Man labai pasisekė, kad mano tėvai galėjo man duoti pinigų, deja, ne visiems taip pasisekė kaip man. Kitiems teko važiuoti į užsienį, nes čia net negaudavo darbo pašalpos. Dėl tų žmonių, kurie išvažiavo, man pavyko greičiau susirasti darbą, nes darbo vietų daugėjant, žmonių į tas vietas mažėdavo. Man pasisekė, kad tėvai subsidijavo mano darbo vietas, nes galėjau dirbti tuos darbus, kurie man iki šiol padeda dabartinėje karjeroje, bet ne visiems taip pavyko. Tad, koks šios istorijos moralas? Keli dalykai:
Žmonės nepuola išvažiuoti iš Lietuvos dėl geresnio uždarbio, dažnai jie išvažiuoja, dėl to, kad galėtų iš viso valgyti. Galėtų išlaikyti savo šeimas, galėtų sumokėti už per dideles pasiimtas paskolas, jie sprendžia labai rimtas išgyvenimo problemas. Galbūt gerai, kad valstybė galėtų visais piliečiais pasirūpinti, duoti bazines pajamas ir panašiai, bet kol kas mūsų šalis to negalėjo padaryti. Tad kalbėdami apie tai, kad lietuviams geriausia vieta yra Lietuvoje, reiktų tada pakalbėti, kiek tai kainuoja, kad taip būtų? Ar pasiruošę esame už tai sumokėti?
Išvažiuodami iš Lietuvos, dažniausiai niekas neplanuoja išvažiuoti ilgam, o greičiau – laikinai. Dažnai uždirbti pinigai siunčiami Lietuvoje likusiems giminaičiams. Gal jie nepuola kiekvienuose rinkimuose balsuoti, nes sprendžia rimtas savo ir savo šeimos gyvenimo problemas. Juk ir Lietuvoje daugybė žmonių pamiršta, kad čia vyksta rinkimai, nelabai daug kas žino, jog Prezidentas nekelia pensijų ar atlyginimų. Galų gale, daugelis net nežino visos informacijos, dėl dvigubos pilietybės referendumo. Rekomenduoju visiems aplankyti www.urm.lt svetainėje.
Taigi, ar tikrai šiuos žmones reikia atstumti balsuojant prieš dvigubą pilietybę, kurie rūpinasi savimi, savo šeimomis ir giminėmis. Kurie lygiai taip, kaip mes, pamirštame rinkimus arba rinkimų dieną turime svarbesnių reikalų. Arba daug svarbiau yra žmonės, kurie yra nusivylę savo valstybe, jaučiasi jos apgauti ir mano, kad visi politikai yra vagys. Gal parodykime, jog jie mums yra svarbūs ir jie nėra pamiršti.
Antroji istorija: praeities pamokos
Kad galima turėti tik vieną pilietybę buvo geras žingsnis Lietuvos nepriklausomybės pradžioje ir jis buvo nukreiptas daugiausia į rusakalbius, nors iš dalies ir į lietuvius, kad visi pasirinktų tik vieną: Lietuvos arba Rusijos (gerai, kad nesirinktų ir Latvijos, Ukrainos ar net Estijos pilietybių). Daugelis ir dabar prisimena Sudetų atvejį, kada Vokietija, atseit gindama ten gyvenančius vokiečius, atėmė Sudetus iš Čekoslovakijos. Kiti prisimena, kaip Krymas buvo atimtas iš Ukrainos. Bet pirmiausia reikia pasakyti paprasta dalyką, kad tai buvo įmanoma, kai kitos valstybės nieko nereagavo. Čekoslovakijos atveju D. Britanija ir Prancūzija nuolaidžiavo Hitleriui, o Ukrainos atveju – prie šių valstybių prisijungė ir JAV. Tad jei nepasitikite NATO ir ES, tada tikrai balsuokite prieš dvigubą pilietybę.
Kitas dalykas, reikia tęsti istoriją toliau. 1939 metais, rugsėjo 1 dieną Vokietija užpuolė Lenkiją. Manote dėl to, kad vėl gynė vokiečių interesus Lenkijoje? Oficiali priežastis buvo, kad lenkai (nors iš tiesų buvo vokiečiai, persirengę lenkų kareiviais) Glivicų miestelyje, kuris buvo Vokietijoje, užpuolė radijo stotį. Tai reiškia, kad agresoriui nereikia jokios teisingos priežasties užpulti kitą valstybę, jis tą priežastį tiesiog susikurs.
Daugeliu atveju, kad agresorius laimėtų prieš tą valstybe, kurią užpuolė, reikia, kad toje valstybėje vyrautų susiskaldymas. Geriausia būtų, kad niekas užimant nesipriešintų. 1940 metais tą Lietuvos valstybė patyrė. Būtent mūsų susipriešinimas, svarstymai ar už tokią Lietuvą mes kovojome ir yra didžiausias mūsų saugumo iššūkis. Nauji ginklai nepadės, jei nebus, kas juos norės imti ir ginklų gali nereikėti, kai visi yra vieningi ir vieni kitus palaikantys, kaip buvo iškovota Lietuvos nepriklausomybė 1990 – 1991 metais. Taigi, šiuo atveju balsuodami prieš, jūs nuviliate ne tik emigrantus, bet nuviliate jų giminaičius, kurie liko Lietuvoje, kurie dirba kartu su jumis. Jūs nuviliate ateities Lietuvos piliečius, kuriems reikės išvažiuoti iš Lietuvos, nes neapsimetinėkime, kad čia dar bus ekonominių krizių ir reiks išvažiuoti į užsienį padirbėti trumpam, nors išeis visam laikui.
Nuviliate ir Lietuvos piliečius, kurie gimsta mišriose šeimose ir kai jiems sukanka 18 metų, liepiate rinktis, kuris, mamos ar tėčio, pasas yra geresnis? Čia yra Lietuvos BREXIT, kuris supriešins visuomenę dar labiau, ir kas svarbiausia, kad balsuodamas prieš, nieko nelaimi kaip britai, balsavę palikti Europos Sąjungą planavo bent jau susigrąžinti imperinę šlovę.
Tiesiog nėra nė vieno dalyko, kur balsuojant už, vėliau nebūtų galima pakeisti, už tai balsuojant prieš. Tikėtina, kad kito referendumo galėsime laukti dar 30 metų.
Trečia istorija: ateities iššūkiai
2016 metais britai nubalsavo už pasitraukimą iš ES. Tai buvo netikėtas ir šokiruojantis dalykas. Iš dalies britai už pasitraukimą iš ES balsavo ir dėl imigrantų. Iš esmės su šiuo pasitraukimu jie gauna teisę deportuoti kitų valstybių piliečius, net atimti jų uždirbtas pensijas ir kitas socialines garantijas. Taip sunku patikėti, kad jie to imsis, bet sunku buvo patikėti, kad jie ir išstos iš Europos Sąjungos. Galite sakyti, kad ES yra svarbi rinka D. Britanijai, todėl tik pabandytų imtis, būtų galima surengti atsakomąsias priemones. Vis dėlto, užduokite klausimą, o jeigu ES sužlugtų? Tai yra kitose Sąjungos valstybėse mus saugo ES teisės aktai, bet jų nelikus, mes iš esmės netenkame visų teisių kitose šalyse. Norint tiesiog apsidrausti, geriausia įgyti tos valstybės, kurioje tu gyveni pilietybę. Tai tiesiog kaip gyvybės draudimas, nors nežadi mirti, bet jei gali jį turėti, tai turėk.
Bet gal mes esame pasirengę kilus tokiai situacijai ir tam piliečiui grįžus į Lietuvą iš kitos valstybės, nes jis norėjo likti Lietuvos piliečiu, padengti jo nuostolius, suteikti socialines garantijas, gal Lietuvoje atsirado papildomų pinigų, kad galime sau tai leisti? Taip, BREXIT yra neblogas šansas dalį piliečių susigrąžinti iš Didžiosios Britanijos, nes ten pradėjo atsirasti šovinistinės nuotaikos, kad galime būti geresnė valstybė lietuviams nei D. Britanija. Bet įsivaizduokite, jei turi 15 metų darbo patirtį Jungtinėje Karalystėje, ten yra tavo socialinės garantijos, ir jas gali užsitikrinti tiktai būdamas tos šalies piliečiu. Vadinasi, juo pabandysi tapti ir tai bus geras žingsnis tavo laimei ir tavo šeimos. Bet jei būtum ir Lietuvos piliečiu, tu galėtum ramiai čia sugrįžti nesijaudindamas dėl savo gerovės. Pabandyti iš naujo įsitvirtinti Lietuvoje, tik jau turint darbo patirties, likusiu ryšius kitoje valstybėje.
Daug kas sako, kad jiems mažai rūpi Lietuva, tai tegu ir tampa kitos valstybės piliečiais, bet tada priimkime iššūkį ir padarykime, kad gimtasis kraštas jiems rūpėtų. Tiesiog mums reikia įstatymų, kurie mums netrukdytų spręsti ateities iššūkių, ir čia yra vienas iš tų įstatymų, kuriuos reikia pakeisti, nes nebus laikas keisti tada, jei dangus pradės griūti, visi prisimins savo istorines imperijas, ir pabandys jas atsikurti. Tada bus kitų bėdų.
Nepaminėtos istorijos
Man atrodo, neverta pasakoti apie tai, kaip dirbdami kitur, jie mokesčius mokės kitur, o čia atvažiuos gydytis nemokamai, ar dar kaip nors mus tie emigrantai apgaus. Daugelis dalykų labai gražiai yra surašyti šiame puslapyje: http://urm.lt/referendumas/ . Ten reikia perskaityti. Daugelį baimių galėsite atmesti.
Neblogas klausimas yra, o kas, jei pradėsime kariauti su Airija, tai ką reiks daryti Lietuvos ir Airijos pilietybę turinčiam piliečiui. Iš esmės atsakymas paprastas, jis turės elgtis kaip Lietuvos pilietis ir turės atsakyti kaip Lietuvos pilietis. Jei to nenorės daryti, jam teks atsisakyti šios pilietybės. Kovojant už Airijos pusę Lietuvos pilietis būtų teisiamas kaip tėvynės išdavikas, o tarkim būnant Airijos piliečiu, mes su juo turėtume elgtis kaip su karo belaisviu ir užtikrinti jo teises.
Pats blogiausias dalykas šiame referendume, kuris atsiskleidžia, yra lietuvių pavydas. Matai kažkas turės dvi pilietybes, o aš tik vieną. Na padarykim, kad to nebūtų. Iš esmės nėra ko pavydėti dviejų pilietybių, kartais dorai atlikti visas piliečio pareigas, jau su viena galvos skausmas nemažas, valstybių retai gauni daugiau aplankyti, nei turint tik Lietuvos pasą. Gal tiesiog nebūkime kaip esesininkai ir nesiūlykime, kurį, tėtį ar mamą, nori, kad nušautume.
Blogas dalykas yra atsiskleidęs tikrojo lietuvio apibrėžimo kūrimas. Jau kai kurie sukūrė sąlygą, kad tikras lietuvis visada turi gyventi tik Lietuvoje ir turėti tik Lietuvos pilietybę. Tada plėskime toliau, tikras lietuvis turi vesti tik tikrą lietuve ir t. t. Taip tiesiog mes kuriame realybės šou „Tikras lietuvis“ ir ten darant įvairias užduotis liks tik vienas Tikras lietuvis. Taigi, kai balsuojate prieš, verčiate žmones rinktis bandyti įgyvendinti savo svajones ar būti Lietuvos piliečiu. Pavyzdžiui, jūsų svajonė kurti kosmines raketas, ir jūs tam mokotės daug ir ilgai. Lietuvoje niekas nekuria raketų, tad tenka išvažiuot į Ameriką. Jums ten sekasi, bet norint kilti karjeros laiptais, reikia gauti JAV pilietybe.
Verčiate rinktis, gyventi savo užsieniečio sutuoktinio šalyje, kaip normaliam piliečiui ar būti Lietuvos piliečiu. Kaip minėjau, nesant tos valstybės piliečiu, kurioje gyveni, tu nesi nuo nieko garantuotas. Net būnant piliečiu savo valstybėje, dar nesi dėl visko garantuotas. Geras pavyzdys yra Sovietų Sąjunga.
Verčiate rinktis aštuoniolikmetį, ar jis nori tėtės, ar mamos pilietybės. Balsuojant už dvigubą pilietybę, galime padaryti, kad nė vieno šio sprendimo nebereiks priimti, nepykdysime žmonių, kuriems šiuos dalykus tektų daryti. O galimybių, kaip išnaudoti užsienyje gyvenančius piliečius yra daug, reik tik pradėti tuo naudotis.