Džiaugiuosi savo šalies sportininkų pasiekimais. „Nevartome“ mes milijonų, nesuteikiame jiems idealių sąlygų sportuoti, neatsilyginame jiems už garsinamą šalies vardą didelėmis piniginėmis sumomis. Nepaisant to, jų vardai žiba švieslentėse tarp didžiųjų šalių sportininkų vardų. Ir po vakarykščių rungtynių visiškai nebuvo liūdna.
Mes kažkaip prisisvajojame ir pamirštame, kad mūsų „tik trys milijonai“, o mes liejame savo „kraują dėl aukso“. Mes esame tarp keturių geriausių komandų pasaulyje, ir tai yra didžiausias įvertinimas, kada po kojomis – tokios garsios krepšinio pasiekimais rinktinės. Bet kurios komandos pralaimėjimą prieš drakonišką JAV komandą aš nelaikau pralaimėjusia. Tiesa, labai norisi, kad atsirastų kažkas, kas kirstų „per veidą“ ir nors taškeliu ją įveiktų. Gal tada būtų nors kiek pagarbos varžovams.
Juk mes nežinome, kodėl buvo susistumdyta tarpusavyje. Kartais tiesiog norima nebūti patrankų mėsa ne tik JAV komandai, bet ir teisėjams, nes kovojant su tokiomis komandomis jų esi nurašytas, dar nepradėjęs žaisti. Net ir kreiva ar paniekinanti šypsena gali išvesti iš kantrybės, nes tu esi lygiai toks pats, nugalėjęs lygiai tiek pat komandų, esi ant tokio paties laiptelio. Kodėl turi susitaikyti su arogancija ir nepagarba? Kad esi mažas ir pakeisti nieko negali?
Aš esu labai patenkinta tuo, kad prancūzai pagaliau pamokė ispanus. Jų požiūris į visas komandas visada buvo nepagarbus, o ypač jie buvo tokie lietuvių atžvilgiu. Mažos valstybės sindromas dažnai verčia mus nusilenkti, bet kodėl mes tai turime daryti? Juk finalo ketverte mes visi lygūs, ir visada pralaimės tie, kuriems iškris burtas žaisti su JAV. Be to, aš negaliu sakyti, kad lietuviai prastai žaidė. Jie žaidė gerai. Ir nesijautė tokio ilgesingo pabaigos laukimo, kaip rungtynėse su slovėnais.
Mūsiškiai kovėsi iki pabaigos. O trečiasis kėlinys vėl buvo lemtingas komandai, tik deja, šį kartą ne mūsų naudai. Ir kokioje dabar vietoje būsime – visai nesvarbu. Svarbu, kad nebūsime žemiau ketvirtosios. Sėkmės vaikinams. Didžiuojamės jais ir dėkojame už dovanotas gražias akimirkas, už tas, kurios leido didžiuotis, kad esame mažu Gintaro Lašu prie Baltijos jūros, mažu, bet nuverčiančiu galingas uolas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!