Tokiais atvejais lūkesčiai, natūralu, yra aukštesni nei vidutiniai. O lūkesčiai, kaip sako, yra tiesus kelias į nusivylimą. Bet prieš pereinant prie konkrečių iliustracijų, keli žodžiai bendrų pastebėjimų: Kongresų rūmų salė nepritaikyta operos pastatymams, joje nėra orkestro duobės, scena maža ir be kulisų, kaip ir be uždangos. Šiuo atveju visa scena ant pakylos buvo skirta dekoracijoms, solistams ir choristams. O orkestras – visas, pilnas simfoninis orkestras – įkurdintas siaurame tarpe parteryje tarp pirmos žiūrovų eilės ir scenos. Orkestrantai su instrumentais ant pirmos žiūrovų eilės buvo užlipę tiesiogine ta žodžio prasme. Ten žiūrovų nebuvo. O jau antroji eilė – svetingai jų laukė. Ir man teko „laimė“ turėti vietą būtent joje!
Mano vieta buvo tiesiai už paties didžiausio orkestro būgno, nuo kurio į vieną pusę buvo įsikūręs Pavelas Giunteris su savo būgnais, į kitą – gongas, lėkštės ir kiti mušamieji. Tas didysis būgnas užstojo trečdalį scenos nuo apačios ir centrinę jos dalį, vertinant visą matomumo lauką. Tuo metu aš dar neįvertinau, kad orkestrantas, grojęs tuo būgnu ir kitais, aplink esančiais instrumentais, savo kūnu užstos dar daugiau scenos...
Apie matomumą kaip ir pasisakiau. O kaip su garsu, ką jau kalbėti apie harmoniją? Orkestrantas kokius penkis šešis kartus mane įspėjo apie artėjantį momentą, kuomet jis turės raiškiai sugroti savo partiją. Ačiū jam už įspėjimą, būdavau tam pasiruošusi. Ir dar viena tokia smulkmena – opera vyko italų kalba, tad lietuviškas tekstas, kaip įprasta, pasirodydavo virš scenos pakabintoje švieslentėje. Nesugebėsiu tiksliai apibūdinti kūno pozicijos norint perskaityti tai, kad parašyta švieslentėje, bet tai buvo kažkas panašaus į maksimaliai užverstą ir į šoną pasuktą galvą. Ir taip – dvi valandas.
Sėdėjau ir galvojau – „Bohemiečiai“, kurių vos ne lozungas yra meno kokybė, kitoniškumas, modernumas, ir kurie šiais lozungais plevėsuodami tarsi vėliava, drąsiai ir išdidžiai nustato toli gražu ne kuklias bilietų kainas, lygiai taip pat drąsiai iš išdidžiai susodina žiūrovus į vietas, kurios iš viso, mano vertinimu, neturėtų būti skirtos žiūrovams.
Tiesiog įdomu, ar režisierė, ar kas nors kitas iš kūrybinės grupės, atsisėdo į kurią nors vietą antroje ar trečioje parterio eilėje, ir ar jiems tikrai pasirodė normalu ir priimtina žiūrėti ir klausytis operos iš ten, iš to kampo? Tiesiog nejučia pradedi jausti kartėlį dėl to aukštojo meno sukomercinimo…
Juk niekuo kitu, kaip tik beprotišku pelno troškimu už kiekvieną prasčiausią parduotą vietą, negali paaiškinti to jausmo, kad atėjęs į kultūrą, į operą jautiesi taip pat kaip parduotuvėje, kur drąsiai ir išdidžiai pardavinėjami supuvę pomidorai. Supuvusių pomidorų nevalgome, bet apie tai bent jau galime apsispręsti prieš juos pirkdami, o va apsispręsti dėl kitų, būsimų „Bohemiečių“ pastatymų labai padės tokios patirtys.
Ar girdėjau operoje muziką? Kažkaip. Ar girdėjau solistus – taip. Ar mačiau visumą – ne. Ar buvo smagus vakaras – ne.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Lankėtės renginyje? Turite kitokią nuomonę ir norite ja pasidalinti? O gal norite išdėstyti įspūdžius apie kitą renginį, kuriame dalyvavote? Rašykite mums el.p. pilieciai@delfi.lt su prierašu „Renginys“.