Man pačiam dabar 36 - eri metai – laikas bėga, vaikai auga, mintys apie senatvę vis dažniau šauna į galvą. Pagalvoju, kaip pats atrodysiu po 30-ies metų, kur bus vaikai, kaip sudursiu galą su galu. Neslėpsiu, pensininkų situacija atrodo liūdniausia iš visų. Jaunimas dar turi bent teorinius šansus kažką pakeisti, blogiausiu atveju ieškoti vietos kitose šalyse. Pensininkai tokių vilčių nebeturi.
O neseniai teko skaityti, kad 2060 m. pensija daugumai sieks ne daugiau 30 procentų atlyginimo, nes visuomenė sensta. Kad ateityje su pensijomis bus daug blogiau – patvirtino ir Lietuvos bankas, ir valdžia, ir pensijų skaičiuoklės rodo tą patį.
Pats kaupiu jau dešimtmetį, kai pasirašiau sutartį su banku. Bet tik minimalų kaupimą nukreipiantį „Sodros“ kelis procentus į pensijų fondą. Dabar jau skamba perspėjimai, matau, kad to neužteks, o ir šiaip šiandien uždirbu daugiau, todėl noriu persirašyti į kaupimą su valstybės pagalba, kai man papildomai nukreipiant kelis procentus nuo algos, valstybė skatindama prideda dar kelis procentus. Gal ir reikėjo anksčiau, gal čia mano klaida, bet perspėjimai labiau taupyti niekada dar neskambėjo taip garsiai, todėl turbūt geriau vėliau negu niekada.
Bet banke atsakymas pribloškė – sutarties pakeisti jau neleidžiama. Paklausiau patarimo draugo, kuris dirba draudimo srityje, ir jis pasakė tą patį, kad tokio perėjimo niekam neleidžia.
Kaip čia yra? Sakoma, reikia taupyti, net nereikia, o būtina taupyti, kitaip po 30 - ies metų išėjęs į pensiją negausi nieko. Aš už taupymą, jei reikia pradėti ruoštis senatvei nuo jaunystės, vadinasi, reikia. Bet kaip, po velnių, tai padaryti?!
Aišku, galima sakyti, kad kaupk pats sau individualiai, bet tai galima visada. Kodėl valstybė skambina pavojaus varpais, kaip viskas bus negerai, jeigu žmogui nesuteikiama jokia galimybė tos ateities pasikeisti? Kur logika, jei mano kolega pradėjęs kaupti su valstybės paskatinimu prieš dvejus metus pensijoje galės padoriai gyventi, o aš, nors dirbu tą patį darbą ir moku tuos pačius mokesčius, jau nebegalėsiu?
Aš juk neprašau, kad dėl manęs būtų išrastas kažkoks naujas kaupimas ar pagal mano norus sutvarkoma visa sistema, bet jei jau yra veikianti sistema, noriu, kad man leistų ją pasinaudoti!
Manau, Lietuvos didžiausia problema yra būtent žodžių ir darbų nesuderinamumas. Jeigu žmogui nesuteikiama jokia galimybė taisyti savo ateities, kam tada gąsdinti apie laukiantį skurdą – jis vis tiek bejėgis ką nors pakeisti.
Sakyti žmonėms „būtina taupyti, kuo daugiau ir kuo greičiau“, o tada nė piršto jiems padedant nepajudinti yra labai nesąžininga.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Susidūrėte su problema, užfiksavote įvykį ar norite pasidalinti įdomiomis istorijomis? Rašykite el. p. pilieciai@delfi.lt.