Galbūt dalis tų akmenų savo adresatus ir pasiekia pelnytai, tačiau įdomu, ar didžioji dalis jų siuntėjų į savo studijas žvelgia pakankamai rimtai ir pareigingai, kad galėtų drąsiai ir užtikrintai pilti pamazgas? Čia ir vertėtų stabtelti.
Visų pirma, leiskite atkreipti dėmesį į faktą, jog tam tikra dalis Lietuvos abiturientų studijų programą pasirenka visiškai nesigilindami į jos turinį ir net nežinodami, kokius dalykus jie mokysis. Ne taip seniai teko sutikti porą pažįstamų bendraamžių, kurie apie savo pasirinktas studijas kalbėjo taip, lyg būtų nemaloniai nustebinti.
Štai, viena Lietuvos edukologijos universitete psichologiją studijuojanti pirmakursė skundėsi, jog tenka mokytis biologijos. Mergina teigė buvusi nustebinta, jog pasirinkus minėtas studijas, reikės mokytis šio dalyko. Nenorėdama pernelyg išsiplėsti su analogiškais pavyzdžiais, kurių įvairovė, šiuo atveju, didesnio svarumo šiam komentarui nesuteiktų, kviečiu pasvarstyti, kokia menka turi būti tokių stojančiųjų motyvacija studijuoti, jei abiturientas visiškai nesigilina į pačią studijų programą.
Užuomina apie visišką abituriento nesiorientavimą netolimoje ateityje leidžia kelti klausimą apie tai, koks bus tolesnis jo suinteresuotumas studijuoti aukštojoje mokykloje? Pavyzdžiui, ar naujai iškepto studento motyvacija mokytis pagal pasirinktą studijų programą išliks, kai jis suvoks, jog mokosi tai, ko visiškai nesitikėjo, o jei dar tiksliau, apie ką visiškai nieko nežinojo?
Žinoma, viena iš galimų prielaidų yra studijų metimas, mėginimas stoti į kitą studijų programą Lietuvoje ar užsienyje ar, kraštutinis, tačiau lietuvaičių labai pamėgtas būdas, skinti braškes svetur. Tačiau gana realus yra kitas variantas: apatiškas studijavimas „dėl popieriaus“, siekiant kaip nors ištverti tuos ketverius metus. Tokiems studentams vertėtų suvokti, jog devizas „geriau nieko, nei bet kas“ nėra iš piršto laužtas.
Visų pirma, studijavimas aukštojoje mokykloje apima ne vien sėdėjimą paskaitose ir privalomus atsiskaitymus. Studentas turi jausti susidomėjimą savo studijuojamu dalyku. Tai apima tiek papildomą domėjimąsi savo pasirinkta studijų kryptimi, tiek užsibrėžto tikslo siekimą. Net ir pernelyg aukštą tikslą turintis studentas yra kur kas stipresnė asmenybė už vien tik dėl diplomo besimokantį, potencialų ateities klajūną, šiaip ne taip „išmiegantį“ paskaitas. Liūdna, tačiau tokių klajūnų yra nemažai.
Žinoma, nereiktų mąstyti pernelyg kritiškai ir utopiškai. Nieko stebėtina, jog kiekvienas dabartinis ar buvęs studentas tikrai prisimintų vieną ar kelis dėstomus dalykus, kurie jam aukštojoje mokykloje keldavo nuobodulį. Tai visiškai normalu. Visi prisimintų ir kai kurių paskaitų iškeitimą į smagų pasisėdėjimą su draugais. Tai irgi nėra nieko teistina. Tačiau jei studentą menkai tesudomina visa studijų programa, reikėtų rimtai susimąstyti, nustoti pilti pamazgas ant šią programą įgyvendinančių asmenų ir geriau apsvarstyti galimybę nutraukti tokias studijas. Juk, ko gero, sunkiai rastume žmogų, kuris bent kartą gyvenime nebūtų pagrįstai nusivylęs kurios nors strities specialistu.
O ar pamąstome, iš kur tokie prasti specialistai apskritai atsiranda? O gal jie viso labo tie patys, motyvacijos taip ir neatradę praeities studentai, vėliau tapę nesuinteresuotais specialistais?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!