Jei toje šalyje net religija yra valstybinė ir, mano supratimu, iškreipta (šventinamos bombos, pavadintos „Satana“), tad pasakymas, kad nereikia painioti meno su politika, skamba net ne naiviai, o kvailai.

Užtenka pažiūrėt naujausius Rusijos filmus, kad pamatytume, kaip „menas nepainiojamas su politika“. O čia pažintinė stovykla? Kurios metu lietuviukai buvo vedami į „Didžiojo Tėvynės Karo muziejų“. Supažindinami su „Tarybiniais kariais-išvaduotojais“. Tais pačiais, kurie Lietuvą „išvadavo nuo laisvės“, nuo savos valstybės, didelę dalį lietuvių „išvadavo“ ir nuo gyvenimo savose sodybose, miestuose ir kaimuose. O kai kuriuos, ir jų yra labai didelis skaičius, bendrai, nuo gyvybių „išvadavo“.

Tačiau to tuose muziejuose turbūt nepasakojo. Ir nerodė, kaip buvo kankinami Lietuvos inteligentai, kariai, partizanai. Buvo „kultūrinis vakaras“ su Rusijos baikerių klubo „Naktiniai Vilkai“ nariais, ir tuo pačiu su garsiuoju Chirurgu. Kuris yra toks „apolitiškas“, kad su Rusijos prezidentu važinėja net į ekonomikos forumus ar rengia pasirodymus Kryme. Tad toks „nepainiokime politikos su kultūra“, matant į kokius muziejus vedami ir su kuo bendrauja tose stovyklose lietuviukai, skamba, švelniai tariant, neįtikinamai.

Vyksta propagandinis karas, pilamas purvas ant Lietuvos, jos didvyrių, iškraipoma ar net vagiama istorija, o mūsų švietimo darbuotojai, kurie patys pirmieji turėtų stovėti Lietuvos istorijos, kultūros ir meno sargyboje, nes dirba su pačiais jautriausiais – su jaunąja mūsų karta – prisideda prie tų, kurie mus dergia. Netgi sakyčiau, kad kai kurie mūsų švietimo sistemos darbuotojai, o tokių, deja, nemažai, padeda Rusijai dirbti jos nešvarų darbą. Ir tame nemato (ar apsimeta nematą) nieko blogo, o dangstosi menu ir kultūra.

Tarpukario Lietuvos švietimo sistema per dvidešimt metų sugebėjo išugdyti kartą, kuri nebijojo aukotis už Lietuvą, nepalūžo nei lageriuose, nei miškuose, o sugebėjo pati išauginti palikuonis, kurie iškovojo Lietuvai nepriklausomybę Kovo 11-ąją, o Sausio 13-ąją ją apgynė. Tarpukario Lietuvos švietimo sistema sugebėjo pasėti tokį laisvės ir meilės Lietuvai grūdą, kad jis davė vaisius net sovietinėje Lietuvoje, kada švietimo sistema buvo pajungta komunistų partijai ir sovietinei ideologijai.

Tačiau kai lietuviai, galų gale, vėl išsikovojo Nepriklausomybę ir lyg ir turėjo suklestėti sava kultūra, tradicijos ir dvasia, sustiprėti meilė savo šaliai ir pagarba jos istorijai, viskas pasisuko į priešingą pusę. Atsitiko taip, kad mūsų amžinai reformuojama švietimo sistema, užuot ugdžiusi Lietuvos patriotus, pati padeda priešiškoms Lietuvai jėgoms plauti mūsų vaikams smegenis, nuodyti sąmones ir nebijau to žodžio – kenkti Lietuvai (apnuodyta jaunoji karta yra ir apnuodyta Lietuvos ateitis) visokiomis „kultūrinėmis“ stovyklomis nedraugiškose šalyse ar tiesiog nepatriotiniu mąstymu.

Apklausose milžiniška dalis jaunimo (ir net moksleiviai) teigia, kad nemato ateities gimtinėje, kad ją paliks, kai tik galės. Ir čia nuskamba subanalinta frazė – ar už tokią Lietuvą kovojome? Ar tokios Lietuvos siekė mūsų partizanai? Ar dėl tokios Lietuvos po tankais gulėsi Sausio 13-osios didvyriai? Ar dėl tokios Lietuvos žuvo jauna mergina Loreta Asanavičiūtė? Kodėl taip atsitiko?

Viena žurnalistė teigia, kad emigruojama dėl to, kad nomenklatūrininkai ir jų atžalos užima visas vadovaujamas ir šiaip geras darbo vietas, nepalikdami vietos lietuviškai svajonei. Su dalimi teiginių sutinku, tačiau tik su dalimi. Ar gimnazijų pradinių klasių mokinukams iš vis svarbios tos direktorių, teisėjų ir advokatų kėdės? Ar jie jau mąsto apie profesūrą, ministrų ir direktorių postus? Nemanau. Tačiau apie tai, kad emigruos, jau kalba. Neseniai teko bendrauti (ačiū Dievui ilgai, todėl tikiuosi pavyko supažindint su tikromis vertybėmis ir tiesa) su jauna mergaite, kuri žiūrėdama į žemėlapius paklausė – o kur čia Prancūzija? Parodžiau jai ir paklausiau, o kam jos jai reikia? Mano nustabai pasakė – tai reiks vykt į ją gyvent kai užaugsiu. O kodėl? O tai ką Lietuvoje, ji maža, silpna, joje mažai žmonių, ką joje veikt...

Ir iš kur tokios mintys, jei net žinių nežiūri? Tėvai kalba, sakysite? Tai kad ne, pažįstu juos, jokių kalbų apie emigraciją. Giminės? Kiek žinau irgi ne, nes kai kurie giminaičiai labai sėkmingi Lietuvos gyventojai. Telieka mokykla. To ir paklausiau. Na... ne... ai... nežinau... tokį „atsakymą“ išgirdau. Vadinasi, kažką kalba mokytojai, kažką gal vyresni vaikai, kuriuos mokytojai, užuot mokę patriotizmo ir ryžto kovoti už save čia, Lietuvoje, vežioja į mokytojų streikus Vilniuje. Kodėl mokytojai tarpukario Lietuvoje buvo patriotizmo šaltinis, o dabartinėje, gyvuojančioje jau ilgiau nei tarpukrario Lietuva, mokytojai yra nevilties, o ne patriotizmo įkvėpėjai? Dėl mažo atlyginimo? Tai gal jie dėl kažkokių „vokelių“ ir į Rusiją vaikus vežioja?

Argi viskas daroma tik dėl pinigų? Gal čia ir yra problema, kad vaikai auga be meilės Lietuvai, be noro kažką keisti Tėvynėje, auga su ketinimu emigruoti, nes nemato idėjinių, iš širdies „Vardan Tos“ dirbančių žmonių, o mato tik besiskundžiančius, vien tik keikiančius Lietuvą pedagogus, politikus, žurnalistus? Taip, pirmiausia šeima turi auklėti savo vaikus. Tačiau ar visi tėvai patys žino istoriją, gali sudominti vaikus teisingais pasakojimais, kai jų patys nežino?

Tam yra mokykla, švietimo sistema. Kuri, deja, dirba ne Lietuvai, o pasauliui. Žiūrėjau tos mergaitės lietuvių literatūros programą. Yra labai gerų dalykų, tačiau kažko, kas būtų nors panašu į patriotinį ugdymą, neradau. Viskas tarp eilučių, tačiau tų eilučių iškodavimas jau priklauso nuo mokytojų. O jie, kaip supratau iš tos mergaitės kalbų, nieko gero.

Mokykla, kuri turi ugdyti pasitikėjimą savo jėgomis, to nedaro. Gerai, ta mergaitė turi giminaičių, kurie yra neabejingi Lietuvai. O ką daryti tiems vaikams, kurie socialiai atsakingų giminaičių neturi? Važinėti po stovyklas Rusijoje, o suaugus emigruoti į Vakarus vien todėl, kad „Lietuva maža ir joje mažai žmonių“? Ar ne metas būtų mūsų švietimo sistemai prisiminti, kad jos pareiga yra auginti Lietuvos piliečius Lietuvai, o ne pasauliui? Ar ne metas mūsų amžinai verkiantiems dėl atlyginimų mokytojams juos imt ir užsitarnaut? Ir užsitarnaut ne auginant abejingus Lietuvai pasaulio piliečius, o Lietuvos patriotus - dukras ir sūnus, kurie kurs ir stiprins Lietuvą, patys augins vaikus Lietuvoje ir Lietuvai?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Sutinki ar nori paprieštarauti? Išsakyk savo nuomonę rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.